Atsiimdamas apdovanojimą iškilmingame renginyje, L. Dhontas pasakojo, kad Bulgarijoje jo filmo visi norintys pamatyti, deja, negalės: prieš LGBT+ bendruomenę nusiteikę žmonės Sofijoje laukė prie kino teatrų visų, einančių jo žiūrėti, juos fotografavo, gėdino, tad dėl saugumo priežasčių rodymus teko nutraukti. Vėliau tas pats atsitiko ir Varnoje.
Režisierius sakė, kad visa jų komanda galvoja apie auditorijas tiek šioje šalyje, tiek Vengrijoje, kur 2021 m. buvo priimtas įstatymas, cenzūruojantis su LGBT+ bendruomene susijusias temas. Jis dėkojo Europos Komisijai, kuri išreiškė paramą ir dėl šio klausimo kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir ragino panašiai pasielgti ir Italijoje, kurios ministrė pirmininkė Giorgia Meloni garsėja savo priešiškomis LGBT+ pažiūromis.
„Norime priminti, kad žmogaus teisės yra universalios, ir pasakyti visoms savo auditorijoms, kiekvienam vaikui, kurio istorija yra verta būti išgirsta – mes esame šalia jūsų, stovime kartu, palaikome, kad ir kas jūs esate“, – į renginio žiūrovus kreipėsi jis.
Dar prieš paskelbiant, kad būtent filmas „Arti“ tapo LUX publikos apdovanojimų laimėtoju, apie jį kalbėjomės su L. Dhontu.
– Teko skaityti, kad filmą „Arti“ įkvėpė Jūsų asmeninė patirtis. Tai tiesa? Galėtumėte papasakoti plačiau?
– Taip, aš visada atsispiriu nuo kažko asmeniško. Šiuo atveju galvojau apie tai, koks jausmas, kai esi labai jaunas, tokio amžiaus, kai pilnai nesupranti savo veiksmų pasekmių, kai nesirūpini tuo, kas brangu. Norėjau kalbėti apie tą akimirką, nes manau, kad mes visi ją labai gerai pažįstame, kai supranti, kad kažkodėl pats sukūrei atstumą tarp žmonių, kurių visai nenorėjai atstumti, bet vis tiek taip padarei – kodėl?
– Kodėl Jums buvo svarbu apie tai kalbėti: tai veikia kaip asmeninė terapija, ar tikėjotės paveikti visuomenę, kad žmonės nekartotų Jūsų klaidų?
– Žinote, klaidos mus tik augina. Mes jas darysime, visi iš mūsų, ir tai visiškai normalu. Manau, kad šis filmas yra apie priėmimą savo tiek šviesios, tiek šešėlinės pusės, leidimą joms egzistuoti vienai šalia kitos. Apskritai aš kuriu filmus, nes pasaulyje, kuris taip dažnai nori mus suskaldyti, parodyti, kuo mes skiriamės, aš noriu daryti priešingai.
– Jūsų filme labai svarbi vizuali dalis. Kiek ilgai dirbate, kad kiekvienas kadras būtų tobulas?
– Kartais būna, kad tam tikrai daliai pasiskiriu, pavyzdžiui, pusantros valandos, per kurias turiu kažką nuveikti, padaryti viską kuo kompleksiškiau, man tai reiškia, kad dirbu su spalvomis, šviesomis, kaip jos juda, dėlioju filmo ritmą. Bet dirbu iki tol, kol galvoju, kad pasiekiau tokį rezultatą, kuris yra būtent toks, kokio reikia. Taip, aš esu linkęs būti tikrai mikroskopišku, kai tai liečia vaizdo išbaigtumą, bet tuo pačiu metu man svarbu ir duoti laisvę aktoriams, tam, kad kai tu žiūri filmą, tu tuo pačiu turėtum jausmą tam tikros kokybiškos estetikos, bet tuo pačiu natūralumo, kad galėtum susitapatinti su emocijomis, rodomomis ekrane.
– Kalbant apie emocijas, po peržiūros daug kas verkė, tiesą sakant, girdėjau net besipiktinusių, kad režisierius specialiai norėjo mus pravirkdyti. To siekėte sąmoningai?
– Nežinau, ar toks mano tikslas. Tiesiog manau, kad noriu kalbėti iš širdies į širdį, ir esu įsitikinęs, kad svarbu jos klausytis. Aš išties tikiu universalaus katarsio idėja ir noriu ją perduoti per šį filmą. Manau, kad šiame filme yra labai daug emocijų, žinoma, ir liūdesio, nes iš dalies tai yra tragedija, bet taip pat manau, kad tai yra labai nostalgiškas filmas, kuris žaidžia su atmintimi, su galimybe susisieti su savo pačių dalimi. Gal tai galima padaryti per stiprias emocijas, bent aš tai bandžiau padaryti su savo filmu.
– Galėtumėte plačiau paaiškinti universalaus katarsio idėją, kurią minite?
– Dar graikai apie tai kalbėjo: kai kūrė meną, jie tikėjo galimybe, kad menas yra katarsiškas, tai reiškia, kad tikras menas, tai, kaip mes dėliojame dalykus, gali išgydyti dalykus, kuriuos laikome viduje paslėptus, bet iki tokio taško, kol mes pamatome juos projektuojamus prieš mus – tada mes visa tai tarsi paleidžiame. Taigi aš tuo tikiu, tikiu mūsų tarpusavio susietumu per meną, tikiu jo galimybėmis gydyti.
– Tad turite tikslą keisti pasaulį su savo menu?
– Pakeisti pasaulį skamba stipriai, nežinau, ar taip galėčiau pasakyti. Bet, pavyzdžiui, prisimenu, kaip aš žiūrėjau Chantal Akerman filmą „Jeanne Dielman“ – šis filmas privertė mane kitaip žiūrėti į pasaulį. Gal kitaip pasižiūrėti į save. Aš supratau, kad tai, ką jaučiau, buvo produktas visuomenės, kurioje gyvenu, ir manau, kad to supratimas mane kažkaip paaugino. Jei ir aš kaip režisierius galėčiau to pasiekti, man tai būtų milžiniška sėkmė.
– Filme „Arti“ paliečiate su LGBT+ susijusias problemas, patyčias mokykloje. Kaip manote, kokia kryptimi eina šie klausimai: situacija gerėja ar blogėja?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Jei pasižiūrėtume į jaunąją kartą, žinoma, galime matyti, kad jie visai kitaip žiūri į identitetą, kai matau tiek daug išraiškos laisvės tarp jaunų žmonių, man tai duoda daug vilties. Bet tada tuo pačiu metu matome konfrontaciją iš kai kurių Europos šalių, kur yra gaji prieš LGBT+ nuteikianti propaganda, kuri ateina iš dešiniojo sparno politikų. Aš noriu nuo to nenusisukti, o pasižiūrėti tiesiai jiems į akis. Kai žiūri į Italiją, Vengriją, Bulgariją, manau, svarbu būti realistiškam ir suprasti, kad ten yra pavojingi judėjimai, einantys prieš išraiškos laisvę. Taigi, manau, kad realistiškas atsakymas į Jūsų klausimą yra toks, kad mes turime padaryti dar daug darbo.
– Tad Jūs tęsite kalbėjimą apie šias temas savo filmuose?
– Man didysis iššūkis ir tikslas yra kalbėti apie specifinius charakterius ir per juos pajausti, lyg kalbame apie kiekvieną iš mūsų. Galbūt ne kiekvieną, bet bent apie daugelį žmonių. Tikiuosi, kad sugebėsiu tai toliau daryti.
– Po Jūsų filmo diskutavome su draugais, kad visi jį supratome skirtingai: vieniems atrodė, kad tai abipusės meilės istorija, kitiems – meilės be atsako, tretiems – tiesiog draugystės. Tyčia norėjote palikti neapibrėžtumą?
– Taip, nes meilė dažnai neturi turėti vardo, ypač, kai tu esi dar vaikas. Tai atsiranda tik tada, kai įžengia visuomenė ir nori užklijuoti etiketes ar sudėlioti viską į dėžutes. Manau, šita Jūsų refleksija yra kaip suaugusio žmogaus, kuris gyvena pasaulyje, kuris mums sukūrė etiketes ir kodus. Mums taip sudėtinga iš jų išsilaisvinti, kad kai mes ekrane matome švelnumą ir intymumą, norime iškart suprasti, kas tai yra, ypač, kai kalbame apie seksualumą. Būtent tai yra filmo esmė: mes norime parodyti švelnumą ir intymumą tarp tų dviejų jaunų žmonių, tai gali būti bet kas, tik aš žinau, kad tai yra tyra, tai yra meilė, kuri nebūtinai turi turėti vardą. Manau, kad daug dalykų yra sunaikinta dėl poreikio kažkur tiksliai įdėti, lyg į spąstus. Tad taip, ir neturi būti aišku, nes filmo intensyvumas yra visai kitur.
– Filme sužavėjo įspūdinga jaunųjų aktorių vaidyba. Kaip su jais dirbote, kiek aiškinote, apie ką ši istorija, kaip ji turi būti pasakojama?
– Tai buvo ir labai suorganizuota, ir tuo pačiu labai intuityvu. Organizuota ta prasme, kad mes kartu dirbome visą pusmetį, man teko galimybė gerai pažinti juos, o jie pažino mane. Pačioje pradžioje jie vieną kartą perskaitė scenarijų, bet nuo to laiko jie niekada daugiau to nedarė. Jie gerai žinojo, apie ką yra filmas, ir tada mes pradėjome kalbėti apie visas priežastis, visus kodėl, visus giliau esančius sluoksnius. Aš norėjau, kad jie būtų tokie aktyvūs, kiek tik įmanoma, ir norėjau, kad jie suprastų, apie ką bus šis bendradarbiavimas, ko reikia jiems patiems ir kaip aš galiu jiems padėti šiame kelyje.
Dėl to, kad patys buvo priimti į procesą, jie galėjo labai nuo anksti pajausti, kad tai yra bendradarbiavimas – jei jaustųsi tik užduočių vykdytojais, jie nebūtų prieš kameras tiek viskuo dalinęsi. Aš labai anksti procese įvedžiau kamerą – ji filmavo mus dar tada, kai repetavome, taip ir užtikrinome skaidrumą, ir jie prie jos priprato. Tada tu pasieki tašką, kai kamera nebėra kaip kažkoks įsibrovėlis, nors pradžioje gali atrodyti, kad ji griauna mūsų intymumą. Bet aš padariau taip, kad ji dalyvavo tiek daug kartų prieš tai, kad to jausmo nebeliko ir, manau, tai leido jiems taip vaidinti.
– Patekote tarp penkių LUX publikos apdovanojimų nominantų (vėliau buvo paskelbta, kad šis filmas ir laimėjo – aut. pastaba). Apdovanojimai Jums svarbūs?
– Man svarbi auditorija. Galimybė ją pasiekti kuo platesnę. Kartais apdovanojimai ateina kartu su ja. Jie reiškia, kad auditorija yra sudominta, suintriguota, bet tai tikrai nėra galutinis tikslas.