„Traviatos“ premjera – Jūsų debiutas Lietuvoje. Kaip norėtumėte pristatyti save mūsų publikai?
Italijos meno pasaulyje keletą pastarųjų dešimtmečių jaučiama vokiečių ir italų režisūros mokyklų priešprieša. Vokiečių teatre kuriant spektaklį svarbiausias vaidmuo tenka režisieriui. Italų mokykla siekia pusiausvyros tarp režisieriaus ir dirigento, pabrėžia komandinį darbą siekiant kuo geresnio rezultato. Daugelis mano bendraamžių italų režisierių linkę laikytis dabar madingesnės vokiečių mokyklos principų. Jie publikai siūlo aštrias, šokiruojančias interpretacijas, pavyzdžiui, „Don Žuano“, „Madam Baterflai“ veiksmą perkelia į ligoninę arba „Toskos“– į prekybos centrą. Mano požiūris kitoks. Dešimt metų dirbau režisieriaus asistentu Milano „La Scala“ operos teatre, kur turėjau galimybę formuoti savo skonį remdamasis didžiąja italų teatro tradicija. Taigi pirmiausia spektaklyje ieškau nuostabos efekto, kurį patiriame matydami gražias dekoracijas ir išpuoselėtus kostiumus. Mano spektaklių kostiumai persmelkti prabangos, istorijos ir fantazijos – tai padeda kurti magiją. Norėčiau būti laikomas puikios italų tradicijos, scenografijos ir skonio, ant kurių galima pastatyti dramaturginių idėjų ir apmąstymų pilį, puoselėtoju.
Milano „La Scala“ teatre bendradarbiavote su įžymiomis asmenybėmis. Kokių režisierių darbai padarė daugiausia įtakos?
Vaikystėje paklaustas apie svajonių profesiją atsakydavau, kad noriu būti brangenybių vagis. Tam tikra prasme šiandien toks ir jaučiuosi, nes mano, kaip kūrėjo ir žiūrovo, patirtis tarsi leidžia „pavogti“, surinkti ir vėliau perdaryti, perleisti per save gražiausius teatro įspūdžius. Žvelgdami į Pablo Picasso, Henri Matisse’o, Pierre’o-Auguste’o Renoiro paveikslus, iškart juos atpažįstame – tai liudija apie tikrus menininkus, nes per akimirką, iš vieno žvilgsnio supranti, kas yra kūrėjas. Tas pat pasakytina ir apie daugelį šių laikų režisierių – Pierą Luigi Pizzi, Eimuntą Nekrošių, Deborah Warner, Richardą Jonesą, Dmitrijų Černiakovą ir kt. Negaliu teigti, kad seku kurio nors iš jų pėdomis, bet iš visų pasisėmiau minčių, leidžiančių formuoti asmeninį skonį ir visiškai autonominį stilių. Jei ką nors kopijuočiau, išduočiau tiek žiūrovus, tiek savo profesiją.
Ar siekiate formuoti publikos skonį?
Mano pareiga formuoti publikos skonį, publikos pareiga – formuoti manąjį. Žiūrovų atsakas leidžia pasitikrinti, ar einu teisingu keliu. Visuomet įsivaizduoju Renesanso laikų patranką, kalibruojamą pagal matematinius skaičiavimus: pirmas šūvis – per toli, antras – per arti, o trečias pasiekdavo tikslą. Panašiai ir mano santykis su publika: bandydamas ribas surandu, kas tenkina ir mane, ir žiūrovą.
Prie G. Verdi „Traviatos“ prisiliesite pirmą kartą. Kokią regite Alexandre’o Dumas romano „Dama su kamelijomis“ istoriją operoje?
Skaitydami A. Dumas romaną suvokiame, koks Violetos personažas sudėtingas, prieštaringas. G. Verdi operoje matome kur kas švelnesnę, pažeidžiamesnę ir naivesnę Violetą. Bet pagrindinis skirtumas, į kurį sutelkiu savo mintis, yra trijų operos personažų – Violetos (sopranas), Alfredo (tenoras) ir Žoržo Žermono (baritonas), kuriems siužete skiriama daugiausia dėmesio, muzikinių partijų svarba. Tokioms ištobulintoms ir vokaliai sudėtingoms solistų partijoms, jų nuostabioms arijoms neįmanoma nesuteikti reikšmės sceniniame pastatyme. Vis dėlto Violeta yra svarbiausia šios operos figūra, kiti personažai tik padeda išgyventi jos intymią istoriją.
Violetos istorija – sukrečianti asmeninė drama. Kokį psichologinį šios moters portretą savo spektaklyje matote Jūs?
Čia panašiai kaip pasakose: princesė – pati gražiausia, herojus – pats geriausias, drakonas – pats baisiausias ir žiauriausias. „Traviatoje“ regime tą patį: Violeta – gražiausia Paryžiaus mergina, Alfredas – nuostabiausia jai tekusi jaunystės ir meilės dovana, tokia tolima jos aplinkai. Man patinka sutelkti dėmesį į „Traviatos“ meilės ir mirties siužetinę liniją. Violetos psichologinis portretas gimsta jai suvokus, kad gyvenimas – tarsi bomba, kuri anksčiau ar vėliau sprogs.
Kokią žinią norite perduoti šia opera?
Ši žinia labai dažna įvairiuose veikaluose – tai mirties grožis. Mirtį suvokiu ne kaip teigiamą elementą, o kaip ypatingos svarbos gyvenimo įvykį, suteikiantį jam prasmę. Žinodami, kad mirsime, suvokiame laiko, per kurį galime įprasminti savo būtį, ribotumą. Tik mirties akimirką įvertiname gyvenimą, randame pusiausvyrą ir išgyvename akistatą su pačiu savimi. Gyvenimas bus beprasmis, neturės grožio, neturės vertės, jeigu jo nevainikuos mirtis.
Jūsų režisuojama „Traviata“ – klasikinis pastatymas. Kuo siekiate nustebinti prie modernių interpretacijų jau pratusią publiką?
Tikroji problema ta, kad moderniuose spektakliuose dažnai siekiama keisti tik išorinį pavidalą, pavyzdžiui, aprengti Don Žuaną džinsais ir marškinėliais. Bet personažų išgyvenimų ir elgesio dinamika išlieka ta pati kaip prieš kelis amžius. Nepakanka vien kostiumų dizaino ar buitiškos scenografijos, kad pateiktum išties šiuolaikinį spektaklio suvokimą. Stengiuosi elgtis priešingai – išlaikydamas tradicinį dizainą kurti originalią, paveikią dramaturgiją.