Energinga, šilta ir kiekvieną kolegą pakalbinti spėjanti Nathalie nė iš tolo neprimena operos primadonos. Jei ne jos skambus balsas, net neįtartum, jog bendrauji su publikos, kritikos ir net Prancūzijos valstybiniais apdovanojimais įvertintu sopranu.
Buvimas žemiška ir paprastumas – Nathalie gyvenime vertinami ir dažnai pabrėžiami dalykai. Kilusi iš šeimos, nesusijusios su menais, moteris iki šiandien džiaugiasi šiuo dvilypumu: „Kad ir kaip keista tai kartais būtų buvę, bet racionalus artimųjų požiūris į mano pasirinktą profesiją, man nuo pirmųjų dienų padėjo išlaikyti tvirtą pagrindą po kojomis.“
Būdama 15 metų Nathalie namuose atrado dvi niekada neklausytas kompaktines plokšteles su operų „Toska“ ir „Bohema“ įrašais, kuriose skambėjo garsiausi balsai: Maria Callas, Luciano Pavarotti ir kt. Kaip pasakoja ji pati, tuo metu ją jau buvo sudominęs dramos teatras – mergina mokėsi vaidybos, tačiau tie du įrašai ją traukė lyg magnetas, o jų perklausa prilygo pirmajai meilei:
„Mūsų dideliame name, pačiame paskutiniame aukšte, dainuodavau pagal šiuos įrašus, kol vieną dieną, būdama pirmame aukšte mane išgirdo mama bei nutarė, jog aš tikrai turiu balsą ir man būtina surasti mokytoją, kad sužinotume tiesą, – galbūt į tai iš tiesų verta atkreipti dėmesį. Iš pradžių aš nepatikėjau, maniau, jog ji girdėjo įrašą, o ne mane... Na, o tada viskas pajudėjo labai greitai ir mano pirmoji patirtis buvo ilgos savaitės mokantis vieną Mozarto arijų, visiškai nežinant muzikinio rašto. Išmokusi keliavau į perklausą Paryžiaus konservatorijoje. Man buvo 16 ar 17 metų ir aš pakliuvau tarp tūkstančių stojančiųjų. Perklausos metu mane sustabdė arijos viduryje ir viskas tuo baigėsi, aš net neketinau grįžti sužinoti rezultatų... Po kelių dienų sulaukiu skambučio ir manęs klausia, ar aš džiaugiuosi. Kuo, klausiu ir sužinau, kad mane priėmė į konservatoriją. Tais metais iš viso įstojo vos du studentai...“
Neilgai trukus Nathalie nutraukė savo vaidybos studijas ir visiškai atsidavė vokalui. Tiesa, ji neslepia, jog jos tikslas visuomet buvo scena, buvimas joje, aktorinė operos solisto darbo pusė. Ir jau 20-ies ji laimėjo konkursą bei gavo savo pirmąjį darbą operos pastatyme. Tai buvo C. Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ Marselio operoje:
„Vokaliai Melisandos partija man nebuvo sudėtinga, – pati Debussy muzika buvo sunki. Na, ir kitas dalykas – pastatymo procesas, kurio metu buvo labai sunku... Dieve, aš vos visko nesustabdžiau pačiame viduryje, nes tiesiog nesupratau, kas vyko... Bet nesustojau. Užbaigėme pastatymą ir po premjeros supratau, jog šis darbas yra man. Nuo to laiko ir toliau puikiai žinojau, kad noriu būti ant scenos. Tai – mano gyvenimas ir, žinote, kai gyvenime kartais pamiršti, ką reiškia būti iš tiesų gyvam, mano darbas ir gyvenimas scenoje tai primena. Čia tu junti kiekvieną savo buvimo sekundę dar ryškiau ir nieko negali nuslėpti. Operos dainininkas yra lyg visapusiškas atletas ir tuo ši profesija man nustelbia aktorystę, – čia žymiai daugiau skirtingų dėmenų, kuriuos turi suvaldyti.“
Solistė neslepia, jog tai – itin sudėtingas darbas, žinant, kiek skirtingų žmonių turi likti patenkinti tavo atliekamu darbu, todėl karjeros pradžioje sunkiausia jai būdavę priimti didžiulį kiekį sudėtinės informacijos:
„Aš negalėdavau miegoti, ilsėtis, nes mano smegenys visiškai perkaisdavo. Žinote, nuo to streso operoje žmonės dažnai pameta protą. Jie pamiršta, jog mūsų darbas yra menas, skirtas žmonėms pamaloninti, 2 ar 3 valandoms juos atitraukti nuo kasdienybės, nuo jų realybės. Tokiems „sužvaigždėjusiems“ asmenims, divoms, norisi pasakyti: „Baikit, juk nesame ypatingi, mes savo rankose nelaikome žmonių gyvybių, – nesame kokie chirurgai, kurie galbūt gali pasijusti Dievu, gelbėdami kitus. Mes – artistai, esame arčiau klounų...“
Nathalie šeima ilgai nesuprato, kas vyksta jos profesiniame gyvenime, – kol jauna solistė jau sutraukė gerbėjų ratą, pasirodydavo skirtinguose teatruose, televizijoje, sulaukdavo susižavėjusių vertinimų, jos šeimos nariai išliko labai racionalūs. Moteris pripažįsta, jog tai jai ir padėjo iki šiol tvirtai išsilaikyti ant žemės, matyt, todėl ji ir nemėgstanti pasipūtusių kolegų, nors, pasak Nathalie, tokių savo karjeroje jai neteko sutikti daug: „Kartais pasitaiko koks besiskundžiantis dainininkas, bet dažniausiai tai kyla iš jų balso būklės bėdų. Dažniausiai mano sutinkami kolegos yra puikūs profesionalai.“
Ar toks dualumas tarp gerbėjų rato ir šeimos reakcijų neleido atsirasti dar vienai ypatybei solistės gyvenime, – kitokiam operos meno suvokimui?
„Manau, jog tam, kad prisijaukintum operą, pirmiausia turi būti smalsus ir šią žmonių savybę aš labai vertinu. Kartais susipažįstu su žmonėmis kad ir kavinėje, nes, prisipažįstu, dažnai įsiveliu į naujas pažintis dėl to, kad eilinį kartą nesuvaldau savo balso ir per garsiai kalbu... Manęs paklausia ar aš nesu operos dainininkė, susigėdusi atsakau – taip – ir tuomet užsiveda ilga kalba apie tai, kaip šiandien būti operos solistu yra keista, senoviška... Tada tuos žmones pasikviečiu į savo spektaklį, net jei jie sako, jog nemėgsta klasikos, atsakau jiems „Gerai, bet vis tiek ateikit ir po to susitiksim pakalbėti“.
Ir dažniausiai, po pasirodymo jie būna sužavėti, nes pirmiausia juos labai veikia gyvas garsas, instrumentų, balso vibracijos, didžiulės garso bangos, nuo kurių šiurpsta oda, pačiam to nesuvokiant. Būtent dėl to gyvo garso, atlikimo, manau, jog opera, kad ir kokia senamadiška bepasirodytų, niekuomet nemirs, – ji gyva, emociškai stipri ir nuolat kinta su paties gyvo kūno vibracijomis, – ją privalu patirti gyvai.“
O kuo ypatinga opera „Faustas“? „Visų pirma tai – puikus libretas, Goethes istorija. Dažnai pagalvotume, jog čia siužetas labai senoviškas, bet juk iš tiesų jis mums pasakoja apie amžinos jaunystės troškulį ir kas, kokiais laikais to nejuto? Visi pastebime, kaip greitai bėga laikas ir norime išlikti jauni. Fausto klausimai apie tai, kodėl mes senstame, kodėl mirštame, – tai yra visiems aktualios temos ir jis už tuos atsakymus, už tą amžiną jaunystę atiduoda savo sielą.
Tai, kas mane labai artimai paliečia šioje istorijoje yra faktas, jog Faustas viską paaukoja dėl jaunystės, o jo priešingybė Margarita prašo tik ištikimybės. Ji apie tai dainuoja vienoje iš savo žymiųjų arijų, ir operos siužete galime suprasti, jog istoriją apie karalių visą gyvenimą buvusį ištikimą savo žmonai, ji tikriausiai išgirdo iš savo mamos. Tai – graži ir svarbi jos personažo detalė.
Be to, tai yra labai svarbu šiandien, mūsų gyvenime, kur iš tiesų trūksta ištikimybės santykiuose, darbe, politikoje, – viskame... Margarita įsimyli Faustą manydama, jog jis bus kitoks – ištikimas – ir būtent dėl to jam atsiduoda. Man tai yra labai paveiku, nes net ir palikta, pagimdžiusi vaiką, susilaukusi tragiško likimo, ji lieka ištikima jam. Aš pati esu išgyvenusi skyrybas ir ištikimybės tema mane liečia labai asmeniškai...“
Prakalbus apie asmeninį gyvenimą, Nathalie patvirtina, jog laisvai samdomo dainininko darbas nuolatos džiugina galimybėmis keliauti ir pamatyti daug „nesuplanuojamų“ kraštų. Vienas iš jų yra ir Vilnius:
„Kai manęs paklausė, ar galėčiau čia atvykti, žinojau tik tiek, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė. Tad pirmiausia sutikau atvykti naujai patirčiai, naujai vietai, šaliai, miestui, kalbai. Žinoma, labai svarbu buvo ir personažas, kurį siūlė atlikti, – „Fauste“ dainavau jau ne kartą, tačiau kiekvienas iš jų buvo ir yra visiškai skirtinga ir nauja patirtis. Pasidomėjau ir trupe, – ankstesniais jų spektakliais. Galų gale, šis pasiūlymas buvo kažkas kitokio, nauja patirtis, į kurią reikia tiesiog pasinerti. Taip ir padariau.
Iš pačių pirmų gautų laiškų supratau, jog esu čia laukiama, lyg tikras šeimos narys. Šiandien, jau ilgai dirbant operos soliste, tokie dalykai tampa labai svarbūs. Galiu tik patvirtinti, jog visuomet mieliau dirbu su gerais ir maloniais žmonėmis, šiltoje atmosferoje. Tai man yra tapę svarbesniais dalykais, nei garsūs vardai, ar dideli teatrai, kur yra per daug streso ir blogos energijos, – gyvenimas tam tiesiog per trumpas. Šalia šiltos atmosferos Vilnius City Operoje gali jausti, jog čia dirbi su tikrais profesionalais, ar kalbėtum apie scenografiją, ar kostiumus, – viskas yra puiku. Ir, žinoma, režisūra, – kaip jau sakiau Daliai Ibelhauptaitei, su ja „Faustas“ yra toks, koks ir turėtų būti. Čia viskas pagrįsta ir tikslu. Tai bus puikus spektaklis!“