Tikriausiai simboliška tai, jog būtent Vilnius City Operos dešimtmetį žyminčiame „Fausto“ pastatyme į Kongresų rūmų sceną sugrįžtą Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Petro Bingelio, kartu su Dalia Ibelhauptaite dirbęs dar prieš „Bohemą“ pasirodžiusiuose „Pajacuose“, o vėliau, vyriškoji choro dalis buvo prisijungusi ir „Trubadūre“. Šį kartą mišrus choras susijungia su VCO ansamblio jaunimu, tapdamas įspūdingu 19 a. Paryžiaus visuomenės portretu, aprėpiančiu įvairiausius charakterius, tipažus ir net visiškai netikėtas asmenybes.
Dalia Ibelhauptaitė apie bendradarbiavimą su Kauno valstybiniu choru:
„Kauno valstybinis choras „Fauste“ sudaro visų didžiųjų chorinių scenų pagrindą. Jie visad garsėjo savo itin aukštu vokaliniu profesionalumu, išugdytu maestro Petro Bingelio, kurio muzikinė patirtis – tikras lobis ir mūsų kolektyvas labai džiaugiasi galėdamas kurti kartu su geriausiais srities profesionalais, savo darbais garsėjančiais toli už Lietuvos ribų.
Taigi, žinojome, jog šis jie geba atlikti sudėtingiausius muzikinius kūrinius, bet net negalėjome pasvajoti, jog nevaidinantis choras taps tokiais įtaigiais aktoriais, scenoje judančiais ir kuriančiais įdomius, savitus ir individualius personažus! Jų darbas „Fauste“ – triumfas, pasiektas ilgu ir sunkiu darbu, atsidavimu vaidybos idėjai ir tik dar kartą įrodo, kad žmonės, turintys meniškas sielas yra neribotų galimybių.
Esu nepaprastai nustebinta kiekvieno iš choristų fantazija, jų sukurtomis personažų istorijomis, mini siužetais, kurie taip organiškai susipina į daugiaplanį veiksmą visose jų scenose ir pasiekia mano idealą, – vaidybą scenoje, kaip kine, kuomet kiekvieną personažą gali filmuoti, kaip atskirą istoriją. Ir tai dar susilieja su puikiu vokalu! Ne veltui visos „Fausto“ masinės scenos savo jėga tiesiog rauna Kongresų rūmų stogą! Man atrodo, kad jiems kiekvienas išėjimas į sceną yra didelė šventė ir tą šviesią bei pozityvią energiją choras perduoda kiekvienam žiūrovui.
Tai – ne pirmas VCO darbas su Kauno valstybiniu choru ir norisi tikėti, kad kelionių, maršrutu Kaunas – Vilnius – Kaunas, ateityje tik daugės. Juk taip gera kurti bendrą pasaulį su žmonėmis, kurie tuo džiaugiasi...“
Iš tiesų, spektaklio metu negalėdami atitraukti akių nuo galybės skirtingų personažų ir kostiumų, pasidomėjome ir po jais slypinčiomis keliomis individualiomis choro vokalistų istorijomis bei patirtimis dirbant su VCO trupe.
Kaip pasakoja jau ir „Pajacuose“, o vėliau – „Trubadūre“ kartu su D. Ibelhauptaite dirbęs Kauno valstybinio choro vokalistas Zenonas Butkevičius, iš pradžių operoje gali būti sunku: „Juk mes, choristai, iš tiesų esame gana statiškos profesijos žmonės, o operos pasaulis yra visai kitoks, – čia daug veiksmo, be to, tu kuri personažą ir vieną dieną gali būti aristokratu, o kitą – vargšu.“
Šį kartą Zenonui teko padavėjo rolė, kurią jis priėmė su visais jos iššūkiais ir specifika: „Taip, teko atsidurti kitoje baro pusėje ir manau, jog ateityje į barmenus žiūrėsiu kitaip. Ruošdamasis spektakliams supratau, jog barmenas turi iš tiesų prisijaukinti ir padėklus, ir taures, ir puodelius, – juos valdyti ir neleisti pačiam būti jų valdomam. Tai – įdomi patirtis, kaip ir jau buvę projektai su D. Ibelhauptaitės komanda, kuriuose dalyvauti yra labai įdomu.
Kas kartą čia masteliai vis didėja, tenka dirbti su naujomis žvaigždėmis, viskas atrodo vis didingiau ir puošniau, – manau tai rodo sėkmę ir teisingą judėjimą pirmyn.“ Paklaustas, ar kas kartą dirbant su VCO režisiere, užduotys scenoje tik sunkėja, atlikėjas atsakė, jog jos sunkėja su kiekvienu spektakliu, nes toks jau yra gyvas kūrybos procesas: „Ir šiandien, nors jau turime ne pirmą premjerą, gavau dar naujų, papildomų užduočių scenoje.“
„Pajacuose“ taip pat dalyvavusi Edita Karpičienė sakė galinti tik pasidžiaugti, jog profesiniame kelyje ją vis aplanko laimė dirbti tarp genialių kūrėjų ir solistų, pačiai pasijuntant tikra operos žvaigžde: „Čia sulauki begalinio, išskirtinio dėmesio ne tik iš režisieriaus, bet ir iš dailininko, – dėmesio, svarbaus moteriai, parenkant drabužius, sukuriant sceninį įvaizdį, charakterį. Mano visas gyvenimas prabėgo su muzika, – 32 metus praleidau filharmonijoje, dirbant su maestro P. Bingeliu, kuris leido prisiliesti prie didžiojo profesionalaus meno.
Opera šiame kelyje išskirtinė, čia mes gauname ir pavaidinti, ne tik pastovėti ant choro laiptų. Man pačiai su Kauno valstybiniu choru teko dalyvauti ir „Toskos“ pastatyme Kinijoje. Iš tiesų, galiu tik padėkoti, jog esu būtent čia ir dabar, o likimas mane nuolat suveda su tokiais puikiais žmonėmis. Mūsų profesija – išskirtinė, kurioje negali įsivaizduoti monotonijos ir, žinoma, negali būti be muzikos, nes tiesiog esi jos dalimi, ir tą jauti net atostogaudamas.“
Kolegei antrino ir Vladimiras Gavrilovas, jau nuo 6 m. ėjęs muzikos keliu ir žinojęs, jog tai yra jo aistra: „Žmogus yra sutvertas tam, kad kurtų ir jei daro tai iš širdies bei meilės, – tai yra lengva. Todėl dirbti Kauno valstybiniame chore man yra džiugu, nes čia mane supa nuostabūs, kūrybingi ir nepailstantys žmonės.
Nepaprastai smagu dalyvauti tokiuose projektuose, kaip „Faustas“, nes čia galime pavaidinti, o tai mane visuomet traukė, be to, visi vokalistai, studijavę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, baigėme ir aktorinio meistriškumo kursą. Gera, kai nuostabi režisierė mums suteikia galimybę pasireikšti vaidinant, – dažnai ir pats junti, jog tik išeiti su natomis ir padainuoti darosi mažai... Džiugu ir už žiūrovus, kurie gali išvysti, kaip profesionalūs valstybinio choro dainininkai gali tapti artistais.
Kiekvienas spektaklis su VCO tampa užduotimi iššūkiu atverti dalelę savęs, – sukurti vaidmenį. Čia kiekvienas susikuriame savo konkrečią istoriją, prigalvojame, kas esame. Tavęs klausia: kas tu būsi šioje operoje? Ir tu renkiesi, – kareivis, pirklys, meras... Kiekvienas gali tapti tuo išsvajotu personažu, fantazuoti ir perteikti visa tai žiūrovui. Na, o kuriant tave supa nuostabūs, kultūringi ir mieli žmonės, todėl kiekviena diena praleista kartu čia netampa darbu, o tiesiog yra tavo gyvenimas. Už tai ir norisi dėkoti.“
„Faustas“ dešimtmečio spektakliu tapo ne tik pačiai VCO trupei, bet ir choristei Ingai Gudavičienei, kuriai ši opera vainikuoja dešimtmetį su Kauno valstybiniu choru: „Esu laiminga, kad galiu dalyvauti tokio masto operoje, būti su tokiais žmonėmis ir padėti kurti šį nuostabų reginį.“ Inga prisipažįsta, jog darbas su „bohemiečiais“ ją nustebino, – dirbusi Kauno muzikiniame teatre, moteris pasidalino ryškiais ir skirtingais įspūdžiais:
„Darbo specifika iš tiesų skiriasi. Kiek teko dalyvauti operečių pastatymuose Kauno muzikiniame teatre, ten choras, kaip ir orkestras buvo lyg atskiras flangas. Režisieriai čia dirba daugiau su solistais, o VCO kiekvienas choro artistas atskleidžiamas kaip herojus, kuris turi savo istoriją ir operoje ją įgyvendina. Ir atmosfera čia – labai šeimyniška, bendravimas šiltas, iš tiesų pajauti, jog visi čia esame viena šeima, gali įsitikinti tuo, jog didžiausia žvaigždė su kiekvienu bendrauja labai paprastai. Scenoje tokie dalykai suteikia daugiau komforto, darosi gera vaidinti, nes sulauki atsako iš kiekvieno scenoje esančio žmogaus. Opera Kauno valstybinio choro repertuare tampa žiburiu, kuris mums leidžia ne tik pajudėti, bet ir išreikšti savo aktorinius gebėjimus.“
Nemažą sceninę patirtį sukaupęs Robertas Jančkaitis, taip pat dirbęs Kauno muzikiniame teatre, irgi stebisi chorui suteikiamo vaidmens detalumu: „Kitaip, nei įprasta, VCO spektakliuose choras nėra tik pritarėjas, „palinksėtojas galva“, čia kiekvienas žmogus yra mikrospektaklis. Niekur daugiau su tokia praktika man neteko susidurti. Manau, jog būtent dėl to yra gaunamas toks įdomus ir akį traukiantis galutinis rezultatas. Vos prasidėjus repeticijoms jau būna paruoštas pagrindinis scenos veiksmų planas, bet jame mūsų prašo ir leidžia susikurti savo personažus, savo istorijas ir jomis užpildyti tą schemą. Taip tu pats iš tiesų prisidedi prie kūrybinio proceso.
Be abejonės, profesionalas prieš ateidamas repetuoti turi būti susipažinęs ne tik su muzika, bet ir siužetu, bet šiuo atveju itin svarbia tapo ir pati prancūzų kalba, jos aiški tartis ir niuansai, taip pat padedantys perteikti mintį žiūrovams.“
Pasak Roberto, tokia praktika scenoje skatina nebijoti klysti ir visad būti pasiruošus „variantą B“, tiksliai žinoti savo veiksmus, bet niekada nepabijoti improvizuoti: „Taip skatinamas kūrybiškumas, ypatingai tada, kai turi „išsivynioti“ iš situacijos, neparodžius žiūrovui, jog kažkas vyko ne pagal planą. Daug kas ir gyvenime vyksta neplanuotai, atsitiktinai, – aš tą puikiai žinau, nes taip prasidėjo mano paties muzikinis kelias... Vieną dieną tiesiog ėjau Kauno senamiesčiu ir išgirdau kažką gražiai dainuojant. Užėjau pasidomėti, o ten buvo muzikos konservatorija, į kurią ir nuėjau mokytis, o vėliau – į LMTA ir šiandien jau skaičiuoju dešimt metų, kaip baritonas Kauno valstybiniame chore...“