Prancūzų kompozitorius Hectoras Berliozas (1803–1869), kurio muzika Lietuvoje nepelnytai retai atliekama, buvo tikrų tikriausias romantikas tiek gyvenime, tiek muzikoje. Jis kūrė taip, kaip ir gyveno – aistringai, intensyviai, egoistiškai, neurotiškai, painiodamas realybę su fantazija. Muzika jam buvo savojo ego išraiška, minčių ir emocijų testamentas. Impulsą H. Berliozo kūrinių gimimui visuomet suteikdavo literatūra – įkvepianti poezija ir prozos siužetai. Jis siekė atskleisti literatūros kūrinio detales kuo tiksliausiai ir spalvingiausiai, tam naudodamas visą prieinamą muzikinės technikos arsenalą. H. Berliozas buvo orkestruotės meistras, tikras dailininkas. Iš jo amžininkų niekas neturėjo tokios prašmatnios, turtingos orkestro spalvų paletės. Ne veltui H. Berliozą dažnai vadina muzikos Delacroix.
Fausto istorija nukelia mus į XVI a. pradžią. 1509 m. Johannui Georgui Faustui Heidelbergo universitetas suteikė teologijos daktaro laipsnį. Regis, Faustas taip pat studijavo magiją Krokuvos universitete ir teigė galįs prilygti visiems Kristaus gebėjimams ir išskirtinybėms. Buvo pasakojama, kad daktaras Faustas skraidydamas skaitydavo paskaitas apie Homero kūrybą, galėdavo iššaukti mitologinių personažų dvasias ir tuo žavėdavo bei šiurpindavo jaunus studentus. Neva jis taip ir žuvo 1540 m. per skraidymo pamoką. Po daktaro Fausto mirties žmonės kalbėjo, kad visas nežemiškas galias jis gavo iš velnio mainais už sielą.
H. Berliozui buvo 24-eri, kai jis perskaitė Goethe‘s „Faustą“. „Aš negalėjau atsiplėšti nuo knygos, – vėliau rašė kompozitorius. – Skaičiau ją valgydamas, teatre, gatvėje... Visur!“ Prabėgus 19-ai metų, 1846 m. Paryžiaus „Opéra Comique“ teatre, diriguojant pačiam H. Berliozui, pirmą kartą nuskambėjo dramatinė legenda solistams, chorui ir orkestrui „Fausto pasmerkimas“. „Fausto pasmerkimas“ scenoje atliekamas dažniau nei visos H. Berliozo operos.