– Kuo ypatingas šiųmetis festivalis „Kuršių nerija“?
– Šiais metais festivalį lydi ansamblio „Musica humana“ 50-metis. Pradžios koncerte švęsime ir „Kuršių nerijos“ įkūrėjo profesoriaus Algirdo Vizgirdos 80-metį – išties dvi įspūdingos ir pažymėti vertos datos. Beje, festivalio atidarymas vyks rugpjūčio 4-ąją, oficialaus profesoriaus jubiliejinio gimtadienio išvakarėse (išties jis ir gimęs rugpjūčio 4-ąją, tik dokumentuose įrašyta 5-oji). Šiame koncerte, kurio moto – „Pradžių pradžia“, nuskambės Johanno Sebastiano Bacho ir lietuvių autorių opusai, bus rodoma Nacionalinės filharmonijos kamerinio ansamblio „Musica humana“ kūrybinį kelią priminsianti vaizdo medžiaga. Publikai bus pristatyta ir ansamblio 50-mečio knyga bei jubiliejaus proga išleista kompaktinė plokštelė. Šio jubiliejaus akcentų bus ir kitose programose.
– Ką dar pasiūlysite poilsiaujančiai publikai?
– Publika išgirs dar šešias skirtingas vasariškas programas. Atidarę festivalį, toliau klausytojus kviesime į tris puikius koncertus „Antonio Vivaldi muzikos ekspresijos“ Juodkrantėje, Nidoje, Pervalkoje. Bus ir „Disnėjaus filmų muzika“ su soliste Egle Vakarinaite – atliksime daug jauniesiems klausytojams pažįstamos muzikos iš „Disney“ studijos filmų. Vėliau Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje, koncerte „Vasaros laikas nuo Mozarto iki džiazo...“, skambės pati įvairiausia muzika. Bus ir sakralių programų. Viena jų skirta Žolinei. Rugpjūčio 15-ąją Nidos bendruomenės namuose vyksiančiame koncerte „Musica humana“ ir solistai atliks Johanno Sebastiano Bacho, Bernardo Wayne’o Sanderso, Camille’io Saint-Saënso, Pranciškaus Beinario, Nojaus Mackevičiaus, Egīlo Straume’s kūrinius. Tradiciškai įėjimas į šį renginį – laisvas. Juodkrantėje ir Nidoje Čiurlionio kvartetas su sopranu Dovile Kazonaite atliks Josepho Haydno, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Bernhardo Henriko Crusello, Ástoro Piazzollos, Giedriaus Kuprevičiaus, Laimio Vilkončiaus ir Giovanni Sollimos kūrinus. Aš šiame koncerte grosiu solo obojumi.
Per festivalio uždarymą rugpjūčio 31-ąją atiduosime duoklę Lietuvai – jos kūrėjams ir Neringos kraštui, nes nuskambės Broniaus Kutavičiaus kūrinys „Užpustytas kaimas“ pagal Liudviko Rėzos eiles.
– Kuo ypatinga pajūrio festivalio publika?
– Publika išsiskiria ir tuo, kad joje būna daug profesionalių muzikų, kurių sezono metu salėse nesutinki, nes jie patys kopia į sceną. Kuršių nerijoje vasarą jie į koncertus ateina atsipalaidavę, gerai nusiteikę. Ši publikos dalis mums ypatinga. Taip pat lankosi daug užsienio svečių – dominuoja vokiečiai ir latviai. Apskritai festivalio lankytojai labai nuoširdūs ir šilti: matyt, vieta, kurioje jie vasaroja, duoda savo harmoniją, nuotaiką, lengvumą. Užsimezga puikus ryšys su publika. O po koncerto, kai vaikštome pamariu ar einame mišku link jūros, žmonės stabdo, dėkoja, pasakoja įspūdžius, klausinėja apie girdėtus kūrinius. Santykis su žmonėmis grojant „Kuršių nerijoje“ tampa labai artimas.
– Vasaros festivaliuose greičiausiai patyrėte nuotykių?
– Kartą repetuojant mažoje Juodkrantės bažnytėlėje nutiko kuriozas: visi daiktus susidėjome ant suoliuko, o violončelės dėklas netelpa. Repetuojame padėję jį viduryje bažnyčios – o ką daryti? Suėję žmonės ėmė į jį mesti pinigus...
Per pandemiją festivalį iškėlėme į lauką, koncertas vyko Juodkrantės uoste. Įėjimas – laisvas, visa kvadratinė aikštė buvo pilnut pilnutėlė žmonių. Įspūdis matant tą publikos jūrą – fantastinis, nors muzikantams groti ant molo ir nėra taip komfortabilu, kaip Filharmonijoje. Saulutė spirgino, karšta, bet su Dievo pagalba nelijo. Buvome sugalvoję planą B: jei lietus, būtume groję Liudviko Rėzos kultūros centre, o publika mūsų būtų klausiusi pro langus. Koncertui vykstant, pradėjo plaukti jachtos – aplink molą susirikiavo ne viena ar dvi, o kokios šešios, septynios. Ant denių visi pasitiesė staltieses, ėmė traukti užkandžius, gėrimus. Grojame, atsisukame – mums už nugarų vyksta piknikas. Bet – labai kultūringas, visi klausė, plojo. Tokie festivaliai turi didelę prasmę – jie edukuoja. Daug žmonių, kurie gal niekada nesilankė ansamblio „Musica humana“ koncerte ir galbūt niekad didmiestyje į jį nenueitų, tą padaro per atostogas pajūryje.
Ilgam įsiminė ir pirmas operos „Neringa“ atlikimas prieš trejus metus. Juodkrantėje nusidriekė ilgiausia, gal pusantro šimto metrų, eilė prie bilietų kasų – pats ėjau pro žmones. Tuo popandeminiu laiku buvome labai išsiilgę publikos, tad žmonių gausybė džiugino. Jau nekalbu apie puikų kūrinį, kurį buvo tikrai smagu atlikti.
O kiek turėjome su transportu susijusių nuotykių! Pamenu, vienas užsienio violončelininkas atvyko iki Juodkrantės bažnyčios, pasistatė mersedesą, o tas paskui – nė iš vietos. Vienintelis autoservisas Nidoje. Mano tuometis automobilis „Renault“ pasirodė didžiausias iš visų ansamblio narių, tad sutarėme, kad svečią tempsiu aš. Važiuojam, toks jausmas, kad mano mašina perlūš pusiau, uždus, na bet tempiu tą mersedesą. Nidoje jo klausiu, ar kartais nebuvo užtrauktas rankinis stabdys. O jis: „Ne, ne rankinis, aš tiesiog visą kelią laikiau nuspaudęs stabdžio pedalą, nes labai bijojau.“ Tai štai dėl ko atrodė, kad tempiu ne vieną, o penkis mersedesus. Nidos meistrai tik skėstelėjo rankomis ir atsisakė remontuoti – ne jų galimybėms. Kadangi festivalį globoja meras, kreipėmės pagalbos. Savivaldybė skyrė tralą, šis sugedusią mašiną nugabeno į Klaipėdą.
– Kodėl festivaliui jo įkūrėjas Algirdas Vizgirda pasirinko būtent Kuršių neriją, o ne lengviau pasiekiamą Palangą ar Šventąją?
– Nes Kuršių nerija – unikalus kraštas. Be to – labai meniškas, jame vyksta ne vienas muzikos festivalis, dailės plenerai. Gamta ten sukuria harmoningą atmosferą. Palanga – įspūdingas miestas, bet jame triukšminga, jis šurmuliuoja. Kuršių nerijoje daugiau ramybės, filosofijos, gilumos, pamąstymo. Beje, anksčiau festivalis prasidėdavo įvairiu laiku, publika klausinėdavo, kada tiksliai vyks pirmi koncertai. Tada profesoriui Vizgirdai pasiūliau laikykis tradicijos – pradėti per jo gimtadienį. Jau 10 metų to laikomės.
