Pradėkim nuo pradžių – „Nepapasakotos istorijos išnyksta“ – šūkis, sumanytas ir išplėtotas jau prieš metus. Ar tai tikrai atliepia tik pandeminį laikotarpį? Man atrodo, kad jis skleidžiasi ir už pandemijos ribų.
Manau, kad nepapasakotos istorijos yra ir už pandemijos ribų. Bet norėtųsi akcentuoti, kad kai prasidėjo pandeminis laikotarpis, galbūt jis labiau išryškino daugiau dalykų, kurie visada egzistavo šalia. Tos istorijos, kurios nepapasakotos ir lieka dažnai paraštėse, įgavo kitą prasmę, nusidažė kitomis spalvomis. Per pandemiją man pačiai išryškėjo jausmas, kad yra labai daug dalykų, kurių naujienų srautas „nepasičiumpa“. Bet jie ne mažiau svarbūs, jie visą laiką vykstantys, todėl norėjosi, kad festivalis sutelktų dėmesį ne į tai, kas yra mūsų gyvenimo fasadas, o į dalykus, kurie yra fone. Norėjosi pajudinti tas įvairias temas, apie kurias savo darbais kalba menininkai. Turbūt tiesiogiai nei vienas festivalio spektaklis nėra susijęs su pandemija, bet tai yra tos nepapasakotos istorijos, kurias galima išgirsti, ir kurios labai stipriai formuoja mūsų gyvenimo spalvas, požiūrius, situacijas. Jos dažnu atveju neatsiduria dėmesio centre.
Pati programa dėliojosi per dvejus metus: praeitais metais dėl pandemijos „Sirenos“ užsienio programos negalėjo parodyti. Kokią viziją matei šių metų programai?
Iš dalies tos nepapasakotos istorijos irgi atspindi, kad 2020 metais toks festivalis, koks buvo planuotas, neįvyko. Dalis tų istorijų ir liks nepapasakotos: dalis tų spektaklių, kurie būtų parodyti tiek lietuviškoje programoje, tiek užsienio, nebebus pristatyti „Sirenų“ žiūrovams. Šitas šūkis yra tam tikra duoklė ir jiems. Kartu tie spektakliai, kurie nugulė programoje, be abejo, yra ir susitarimų pasekmė – buvo galimybė juos parodyti. Įdomus atvejis – tai Oliver Frljić spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“, kurį norėjome pristatyti 2020 m., kuomet buvo mūsų tema sienos ir ribos. Norėjosi kalbėti apie migraciją Europoje, tas spektaklis labai atspindėjo nuotaikas bei Europos situaciją. Tačiau tuomet, kai vyko 2021 m. programos formavimas, atrodė, kad šita tema Lietuvai yra labai neaktuali. Bet sukritus kortoms, kai atsirado konfliktas su Baltarusija ir srautai migrantų bei pabėgėlių, kertančių Lietuvos sieną, ši tema tapo labai aktuali. Programa kartais pasidaro aktuali ir laikui bėgant, tačiau turbūt pagrindinis tikslas, neprisirišant prie atskirų temų, vis dėlto yra parodyti kuo įdomesnę ir įvairesnę meninę programą, kurios kokybė būtų bekompromisė.
Kitas tarptautinės programos spektaklis yra „Eichmannas Jeruzalėje“. Savaime pavadinimas skamba ganėtinai agresyviai ir niūriai. Kita vertus, tai savotiškai šiltas spektaklis savo išpildymu, aktorių patirtimis. Pandeminiu laikotarpiu prie tokių svarbių istorinių etapų kaip Holokaustas, galima dar labiau priartėti, pajusti daugiau empatijos.
Spektaklis yra Holokausto tema, apie kurią yra bene sudėtingiausia kalbėti teatre, nes šios tragedijos mastas yra toks didžiulis, kad atrodo, jog kaip į ją bepasižiūrėsi, jos vis tiek neišsemsi. Taip pat kalbėti apie šią temą reikia labai atsargiai. Šiuo atveju man labai patiko, kaip režisierius su aktoriais prie Holokausto temos priėjo. Tai labai suintrigavo. Manau, kad tai yra labai stiprus kūrinys. Man atrodo, kad mūsų visuomenei šis spektaklis yra svarbus dviem aspektais: jis kalba apie tai, kas mūsų visuomenėje yra tas „kitas“ – žmogus, kuris mūsų visuomenėje yra galbūt ne toks, kaip didžioji mūsų visuomenės dalis – kitos religijos ar kitos seksualinės orientacijos, galbūt kitos odos spalvos ir t. t. Tuo pačiu šis spektaklis labai jautriai paliečia temą kas iš viso yra blogis ir kaip blogis randasi mažuose dalykuose bei amplifikuojasi į kažką labai didelio ir siaubingo. Tokio blogo, kaip, pavyzdžiui, Holokaustas. Man atrodo, kad tai yra spektaklis, kurį privalu pamatyti šiandieninei visuomenei. Jai privalu kelti klausimus apie grįžtančią fašistinę retoriką. Apie daug dalykų, kurie šiandien vyksta pasaulyje ir pas mus Lietuvoje: mažuose miesteliuose, kaimeliuose, pasienyje. Kiek yra verta žmogaus gyvybė ir kur vis dėlto tas blogis užgimsta, kur yra pasėjama jo sėkla?
„Kitokio“, savotiško svetimkūnio liniją galima užčiuopti ir spektaklyje „Moters dalys“ (rež. Kornél Mundruczó). Po vaiko praradimo, moteris visuomenės bei šeimos priimama kaip kitokia, neatitinkanti kažkieno keliamų standartų ir nusistovėjusios šeimynykščių nuomonės. Kokios dar galimos šio spektaklio sąsajos su likusiais tarptautinės programos spektakliais?
Turbūt šį spektaklį išskirčiau kaip labiausiai susijusį su nepapasakotomis istorijomis. Jis pasakoja apie vienos šeimos, o ypač vienos moters tragediją, dramą, netekus kūdikio. Kaip dažnai mes tokias istorijas gyvenime pasilaikom sau! Pavyzdžiui, kai įvyksta moteriai persileidimas ar ji negali susilaukti vaikų, o galbūt vaikelis gimsta su negalia... Mes visada norime matyti tik sėkmės istorijas. Manau, kad labai svarbu kalbėti apie motinystę ir kitais rakursais, nes ta mama, kuri neteko vaikelio, irgi yra tokia pati motina, kaip ir ta, kuri užaugino. Tokia motinystė netampa kažkokia kitokia ar nepilnavertė. Tiesiog ji yra pažymėta gedėjimu visą gyvenimą. Norisi skatinti žmones dažniau tokias istorijas pasakoti, nes tai padeda išgyventi kitiems, kai tokiomis istorijomis dalinamasi.
Kalbant apie gijas, kurios sieja visus tarptautinės programos spektaklius, išskyrus „Ir tarė dviratininkas“, juos labai vienija tam tikra smurto tema. Ji yra skirtinga: vienu atveju aktyvus, kitu atveju tai gali būti pasyvus ar psichologinis smurtas, arba susidūrimas su buvimu mirties akivaizdoje. Tai labai esminio sukrėtimo gyvenime momentas, kuris yra be galo įdomus ir dėkingas teatro kūrėjams. Menas vis dėlto yra ta medija, kuri tyrinėja žmogaus ribas. Turbūt tokių didelių sukrėtimų, kaip pandemija metu, smurto ir giluminio psichologinio sukrėtimo tema mumyse labai veši ir mes galbūt nebūtinai apie tai daug kalbam, tačiau turbūt visi galvojam. Savo aplinkoje turbūt žinom nemažai žmonių, kurie serga depresija, turi įvairių kitų problemų, susijusių su pandemija, ne tik konkrečiai su liga, bet kas šiuo laikotarpiu apskritai vyksta mūsų visuomenėje. Tad man atrodo, kad smurto prieš save ir kitus - psichologinio, pasyvaus, aktyvaus – temos „Sirenų“ festivalio programą perskrodžia įvairiais rakursais.
„Flesh“ atveju smurtas atkeliauja su įvykiu, avarija, su akimirkomis, kurias išgyveni įsivaizduodamas/jausdamas paskutines savo gyvenimo minutes. Kaip šiame darbe skleidžiasi nepapasakota istorija?
Temiškai spektaklis kalba apie labai asmeninį prancūzų režisieriaus ir kompozitoriaus Franck Vigroux gyvenimo įvykį, kuomet jis pateko į avariją ir buvo arti mirties. Spektaklyje jis susikoncentruoja į tą konkretų momentą po avarijos, kai laikas nustoja egzistuoti toks, koks jis yra, ir tampa tąsus, takus. Jo metu pro akis gali pralėkti visas gyvenimas arba viskas gali sustoti.
Nežinai, kas bus toliau, bet suvoki, kad visas tas gyvenimas dalinasi iki šio momento ir po. Visas spektaklis yra impresionistinis darbas, kuris beveik valandai sustoja toje konkrečioje akimirkoje. Tai nėra nei dramos, nei teksto, nei šokio spektaklis, tai yra audiovizualus potyris, kuris žiūrovą panardina į tokios trapios akimirkos būseną. Nepapasakota istorija čia dar ir todėl, kad iš tiesų spektaklyje niekas nieko nepasakoja: jame žiūrovas būseną išgyvena.
Žiūrint iš programos formavimo perspektyvos – šiemet turime tris grandus režisierius, tai yra Kornél Mundruczó („Moters dalys“) – vengrų režisierius, kurį galiu drąsiai pavadinti vienu stipriausių šiandienos režisierių, kuriančių Europos teatre. Taip pat kroatas Oliver Frljić („Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“), šiuo metu pagrinde kuriantis Vokietijoje – labai žinomas, savitą braižą turintis kūrėjas: aštrus, provokuojantis. Ir Jernej Lorenci („Eichmannas Jeruzalėje“), Naujosios teatro realybės premijos laureatas, kuris labiausiai dirba su aktoriais ir giliomis tekstinėmis temomis. Šie trys grandai labiau atstovauja tam, kas mums yra žinoma ir pažįstama Lietuvoje, tai yra aktorinis, draminis teatras, kurio priešakyje stovi labai stiprus režisierius. Kornél Mundruczó atveju būtina paminėti, kad šalia jo kuria labai stipri dramaturgė moteris, kurios dėka moters istoriją ir pavyko papasakoti taip įtaigiai. Šalia šių trijų režisierių atsiranda „Flesh“, kuris yra visiškai nerežisūrinio teatro pavyzdys. Tai yra vizualus teatras, o režisierius visų pirma yra žinomas kaip kompozitorius. Spektaklyje yra du atlikėjai, bet tai nėra nei šokėjai, nei aktoriai, tai yra performeriai.
Čia galima pereiti prie spektaklio-patirties „Ir tarė dviratininkas“, kuris irgi atstovauja kitokiam teatrui. Labai įdomu išgirsti, ką gi tarė tas dviratininkas! Šiame spektaklyje mes visi tapsime dviratininkais ir visi ištarsime savo žodį. Aš esu tikra, kad daugeliu atvejų, tos trumpos istorijos, kurias mes papasakosim apie savo gyvenimą šio spektaklio metu (jas bus galima įrašyti ir leisti kitiems išgirsti) daugeliu atvejų irgi nėra papasakotos. Kad žiūrovai labiau suvoktų, ko iš šio spektaklio tikėtis – tai yra kelionė dviračiu, bet taip pat galima eiti ir pėsčiomis ar važiuoti vežimėliu). Duodamos ausinės ir tam tikra programėlė telefone. Joje girdimi klausimai, kurie žmogų veda savo pasirinktu maršrutu (jis gali būti ir labai ilgas, ir labai trumpas). Klausimai, kurie užduodami, yra susiję su kiekvieno iš mūsų, dalyvių, asmeninėmis nepapasakotomis istorijomis. Galbūt tai bus istorija, skirta prisiminti, kaip jūs pirmą kartą vaikystėje žingsniavote įsikibęs mamos ar tėčio ranką ir kaip jūs tuo metu jautėtės. Arba galbūt kažkuris namas Vilniuje mena jūsų gyvenimo istoriją, kurios galbūt niekas ir neišgirdo, nes tai yra labai asmeninė jūsų patirtis. Tad šis spektaklis jautriai primena apie tam tikras mūsų istorijas, kurias arba mes prisiminsime tik sau, arba būsime linkę anonimiškai papasakoti kitiems. Spektaklis įvilktas į žaidybinę formą, bet tuo pačiu tai gilūs, jautrūs psichologiniai klausimai, Atsakymus surinkus tikriausiai būtų galima atspindėti visuomenės diagnozę, kaip mes šiandien jaučiamės.
Šalia tarptautinės ir lietuviška programa, o taip pat „Sirenose“ ir krūva renginių, kurie padeda formuoti bendrą festivalio vaizdinį. Kokia jų paletė šiais metais?
Mes stengiamės, kad lietuviška vitrina būtų kuo objektyvesnė ir kiek įmanoma labiau atspindėtų dabarties teatrą. Dėl to turime rotuojančių kuratorių sistemą. Šiemet lietuvišką vitriną kuruoja dvi teatrologės Rimgailė Renevytė ir Ieva Tumanovičiūtė. Manau, kad išlaikant tokią rotaciją, kviečiant ir prodiuserius, ir menininkus, ir teatrologus atrinkti lietuvišką programą, mes galime geriau atspindėti Lietuvos teatro vitrinos peizažą. Taip pat vitrinoje nusimato ir kitų nemažų permainų: dabar jų neatskleisiu, tačiau tai tampa labai svarbus festivalio dėmuo. Tikrai ne mažiau svarbus, nei tarptautinė programa. Ir tą parodo dar vis nedėkingais, pandeminiais metais atvykstantis svečių iš užsienio kiekis, kurie nori pamatyti lietuvišką vitriną: šiuo metu jau yra prisiregistravę per 60 svečių. Dauguma jų – didelių ir svarbių festivalių prodiuseriai, meno vadovai. Turbūt tai irgi parodo, jog mes esame vienas stipriausių festivalių šiame regione, ir kad mūsų programa iš tiesų yra išsiskirianti, kitokia, įdomi. Joje atsispindi ne tik lietuvių kūrėjai, tačiau turime ir režisierių iš kaimyninių šalių. Taip pat labai tikiuosi, kad „Sirenos“ taps platforma ir Lietuvos teatro žmonėms, kur bus galima susitikti ir pasikalbėti apie jiems opius ir svarbius klausimus. Labai svarbu tokią galimybę suteikti.
O dėl bendros programos – labai laukiu visų renginių ir esu dėkinga tam tikrai nemenkam skaičiui kūrėjų, kurie sutiko dalyvauti mūsų festivalio renginiuose. Labai laukiu rugsėjo 23 dieną įvyksiančio atidarymo performanso „Sonic Fiction“. Jis bus tikrai netradicinis renginys, kur susipina muzika ir tyla. Specialiai šiam audiovizualiniam performansui tylos tema parašytos keturios kūrinių premjeros, jų autoriai: Gintaras Sodeika, Artūras Bumšteinas, Rita Mačiliūnaitė, Agnė Matulevičiūtė, kūrinius atliks „Synaesthesis“.
Noriu atkreipti dėmesį į Lietuvos kompozitorių, garso menininkų sukurtus pasivaikščiojimus, kuriuose svarbus vaidmuo atiteks būtent garsui. Tai bus grupiniai pasivaikščiojimai po įvairias Vilniaus vietas. Jie yra nemokami, tačiau reikia iš anksto registruotis. Tai bus kitoks Vilniaus išgirdimas, labai verta šiuos pasivaikščiojimus patirti.
Antrus metus kuriame audiogidą. Tai prodiuserės Rasos Kregždaitės ir žurnalistės Vitos Ličytės bendras darbas – aštuonios stotelės po Naująją Vilnią, pavadinimu „Neišgirsta Vileika“.
Labai svarbia dalimi laikau ir diskusijas. Šiemet mes atsisakėme atskirų spektaklių aptarimo, ir nusprendėme padaryti apibendrintas diskusijas, susijusias su festivalio temomis. Jų bus keturios. Trys yra parengtos „Sirenų“, o viena – mūsų ilgamečio partnerio – Lietuvos kultūros instituto. Temos visų pirma bus aktualios teatro bendruomenei, jos siejasi su mūsų realybės aktualijomis, bet tuo pačiu tai bus renginiai, atviri visiems besidomintiems kultūra.
Pati būdama prodiusere, nemažiau laukiu ir tinklaveikos renginių, kuriuose turėsime progą pristatyti Lietuvos teatrus, organizacijas ir kuriančius žmones, supažindinti su užsienio svečiais, leisti vykti tolesniam bendradarbiavimui. Manau, kad „Sirenos“ yra ta platforma, kurioje turėtų megztis tie nauji ryšiai.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks iki spalio 7 dienos. Bilietus į tarptautinės ir lietuviškos programos renginius galima įsigyti Tiketa ir Teatrai.lt bilietų platinimo platformose. „Sirenų klubo“ renginiai nemokami, tačiau į juos reikalinga registracija. Registruotis galima internetinėje svetainėje www.sirenos.lt.