Viena iš daugiausiai dėmesio sulaukusių festivalio programos dalių – Oskaro Gudo instaliacija „Prakriti“, Fluxus tiltą per Vilnelę pavertusi milžinišku kriokliu. Keturis festivalio vakarus veikusi tekančio vandens instaliacija, anot jos autoriaus, skatino įsiklausyti į gamtą.
„Taip, kaip gamta įsileidžia žmogų, jo civilizuotas konstrukcijas, taip ir žmogus be baimės turėtų įsileisti gamtą ir stichiją į save ar savo namus“, – kūrinio idėją atskleidė O. Gudas.
Lietuvės Ievos Gaurilčikaitės – Sants ir latvio Krišjanio Sants imersinio šokio spektaklis „Labrys“ žiūrovus pakvietė panirti į meditacinę būseną – tarp Europos humanitarinio universiteto kieme išrikiuotų kėdžių geometriškus garso ir judesio pėdsakus kūrę menininkai sėdinčius žiūrovus pavertė neatsiejama spektaklio dalimi. Sulėtinti miesto gyvenimo tempą taip pat pakvietė Vilniaus šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ ir austrų kompozitoriaus Andreas Trobollowitsch garsinis performansas „Santa Melodica Orkestras“, ketvirtadienį melodikų garsais užpildęs atviras Nacionalinės dailės galerijos prieigų gatves, o penktadienį pakilęs virš miesto ir garsą pasiuntęs nuo pat Gedimino pilies bokšto. Simbolišku kvietimu įsiklausyti į miesto garsus pavirtęs penkiolikos atlikėjų performansas nuskambėjo per visą senamiestį ir galvas pakelti privertė ne tik festivalio lankytojus, bet ir atsitiktinius praeivius, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šių metų festivalis pasižymėjo mažesnio formato, ribotam dalyvių skaičiui skirtais renginiais, tarp kurių – kompozitorės Agnės Matulevičiūtės ir muzikanto Edvino Kopcevo garsiniai pasivaikščiojimai „Sound(e)scape“ bei klaipėdiečių Šeiko šokio teatro spektaklis „Užpustyti“.
Pastarasis pasirodymas festivalio lankytojus pakvietė trumpam ištrūkti iš miesto ir aplankyti unikalų gamtos kampelį – žemyninę kopą Bartkuškio miške. Kuršių Nerijos kaimų ir juose gyvenusių ar besilankiusių ypatingų asmenybių istorijas pasakojantys „Užpustyti“ žiūrovus pakvietė į garso bei šokio kelionę įsivaizduojamame pajūryje, o Bartkuškio miško reljefą transformavo į Nidos kopas.
Kitu kampu pažvelgti į supančią aplinką, o tiksliau – ją naujai išgirsti galimybę suteikė ir A. Matulevičiūtės bei E. Kopcevo „Sound(e)scape“, apginklavęs dalyvius itin aukštos kokybės garso įrašymo įranga. Po miestą skirtingu dienos metu klajoję garsinių pasivaikščiojimų dalyviai mokėsi pasitikėti vien klausos jusle, o jų įrašytus garsus pasivaikščiojimų kūrėjai ketina publikuoti internete.
Festivalio savaitgalio vinimi tapo danų kompanijos „DON GNU“ ir lietuvių artistų bendras darbas „Balansuojantis žmogus“, Lukiškių kieme įkurdinęs milžinišką pusiausvyros lentą. Tris savaites Menų spaustuvėje specialiai Vilniaus miestui adaptuotą darbą repetavę menininkai šeštadienio vakarą susigrūmė su lietumi – nors pasirodymas ant svyruojančios platformos reikalauja visiškai sauso oro, spektaklio komanda ryžosi jį atlikti lynojant ir publikai pristatė kvapą gniaužiantį cirko, šokio bei akrobatikos derinį.
Festivalio organizatoriai džiaugiasi, jog nemažai iššūkių sukėlusi ir pasaulį paralyžavusi pandemija nesustabdė šių metų „SPOT“ ir paskutinę minutę sudėliotą programą pavyko išpildyti su kaupu. Anot jų, festivalyje pasirodę kūrėjai atskleidė didžiulį lietuvių menininkų kuriamo įvietinto teatro potencialą. Tikimasi, kad miesto vasaros tradicija tampantis „SPOT“ festivalis vis labiau stiprins tokio teatro kūrimo tradiciją, o kasmet pasiūlys vis turtingesnę programą ne tik pasirodymų, bet ir edukacinių seminarų bei dirbtuvių.
