Vienas įdomiausių ir perspektyviausių dabartinių lenkų režisierių M. Borczuchas gimė 1979 m. Krokuvoje, ten baigė grafikos studijas Dailės akademijoje ir teatro režisūrą Ludwiko Solskio dramos meno akademijoje.
Pirmas jo spektaklis buvo lenkų dramaturgės M. Owsiany pjesė „KOMPOnentai“ Krokuvos „Stary“ teatre (2005). Dar studijuodamas dirbo lenkų teatro meistro Kristiano Lupos asistentu statant W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“ (premjera įvyko Vienoje 2006 metais).
2012 m. Borczuchas gavo perspektyviems jauniems pasaulio menininkams skiriamą „The Rolex Mentor“ ir „Protégé Arts Initiative“ stipendiją, pagal šią programą turėjo išskirtinę galimybę metus bendradarbiauti su prancūzų teatro ir kino režisieriumi Patrice‘u Chéreau (1944–2013). Chéreau kuruojamas ir pradėjo statyti spektaklį „Apokalipsė“, kurį pamatys festivalio „TheATRIUM“ žiūrovai. Spektaklio fragmentai pirmą sykį buvo pristatyti Venecijoje, o premjera įvyko 2014 m. Varšuvoje.
Režisierių svarbiausias Lenkijos savaitraštis „Polityka“ tris kartus nominavo kultūros kūrėjams teikiamam apdovanojimui „Paszport“ ir savo pasirinkimą pagrindė taip: „Už jautrumą, įgalinantį jį kurti stebinančius naujus pasaulius, kurie yra slaptingi, stebinantys ir kas kartą labai asmeniški, taip pat už unikalų darbo su aktoriais būdą, kurio rezultatas – taip pat unikalūs kūriniai bufonados ir skausmingo atsivėrimo takoskyroje“.
Borczuchas statė spektaklius su vaikais iš globos namų ir su autistais, pats kūrė spektaklių scenografiją, apšvietimą ir audiovizualinę medžiagą.
Režisieriaus kūrybos sąraše – klasikinės literatūros kūrinių adaptacijos ir rečiau statomos pjesės: F. Wedekindo „Lulu“, G. Büchnerio „Leonsas ir Lena“, pasaka „Sniego karalienė“, „Doriano Grėjaus portretas“ pagal O. Wilde‘o romaną, J. W. Goethe‘s „Faustas“ (jame skambėjo gyvai atliekama muzika ir dainos) ir „Verteris“.
2012 m. debiutavo Diuseldorfo teatre „Schauspielhaus“ spektakliu pagal S. Aleksijevič romaną „Karo veidas nemoteriškas“, „Paradiso“ (pagal Dantės „Rojų“), B. M. Koltèso „Vakarų krantinė. Sugrįžimas į dykumą“, 2014 m. „Apokalipsė“, „Viskas apie mano motiną“ (sukurtas pagal paties ir bičiulio aktoriaus nuo vėžio mirusių mamų gyvenimus, 2016 m. gavo pagrindinį festivalio „Boska Komedia“ prizą), XIX a. lenkų klasiko A. Fredro komedija „Didelis žmogus mažiems reikalams“.
Naujausias jo darbas – „Ktulo šauksmas“ pagal amerikiečių siaubo klasiko H. P. Lovecrafto kūrinius (premjera įvyko šiemet gegužę Varšuvos teatre „Nowy“).
Dauguma M. Borczucho darbų rodomi Krokuvos teatre „Stary“, Varšuvos „TR Warszawa“ ir Vroclavo „Teatr Polski“. Režisierius sako, kad jam įkvėpimo suteikia H. K. Anderseno pasakos, S. Freudo psichoanalizė ir J. W. Goethe‘s kūryba.
Spektaklis „Apokalipsė“ pastatytas pagal dramaturgo Tomaszo Śpiewako tekstą, kurį įkvėpė dviejų istorinių figūrų – Orianos Fallaci (akt. Halina Rasiakówna) ir Piero Paolo Pasolini (akt. Krzystof Zarzecki) gyvenimai. Italė Oriana Fallaci, vadinama XX amžiaus politinės žurnalistikos ikona, tyrinėjusi įvairias politinio ekstremizmo formas, ir „Kito“, kitoniškumo temą nagrinėjęs italų kino režisierius, rašytojas P. P. Pasolini atstovauja skirtingoms pasaulėžiūroms. Lyg tarpininkas tarp jų yra Kito figūra, tai gyvenimą savižudybe baigęs Pietų Afrikos Respublikos fotografas Kevinas Carteris. Visi veikėjai rodomi pačioje gyvenimo pabaigoje. Pasolinis neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas, jo kūnas rastas Ostijos paplūdimyje už Romos.
Oriana Fallaci, serganti plaučių vėžiu (sakė, kad susirgo ne nuo smarkaus rūkymo, o nuo Irake degančių naftos telkinių dūmų). Pasolini įžvelgia visuomenei gresiančią katastrofą todėl, kad visuomenė unifikuojama, o Fallaci svetimame „Kitame“ regi pavojų.
K. Carteris pagarsėjo Sudane daryta nuo bado išsekusios mergaitės, šalia kurios tupi maitėda grifas, nuotrauka. Už šią nuotrauką fotografas buvo apdovanotas Pulicerio premija. Patyrė ir didelį spaudimą: kodėl ne gelbėjo, o fotografavo merdintį vaiką. Neilgai trukus po šio įvykio fotografas nusižudė.
O. Fallaci knyga „Įniršis ir orumas“ (La Rabbia e l’Orgoglio), pasirodžiusi po 2001 rugsėjo 11 d. teroristų antpuolio Niujorke, sukėlė skandalą ir buvo prieštaringai priimta. Autorė kvestionavo islamą, smerkė totalitarines pajėgas, linkusias griauti Vakarų visuomenę ir civilizaciją, apatiją kylančios islamo fundamentalizmo bangos atžvilgiu. Teigė, kad Europos laukia mirtis, nes beribis pakantumas kitoniškumui ją pražudys.
Pasolini tarsi oponuoja, kad mus pražudys ne kitoniškumas, o masių bukumas, unifikacija ir minios valdžia. Fallaci dygumas ir kritika kontrastuoja su Pasolini jautrumu riboms, aštrioms tapatybės briaunoms.
Carteris spektaklyje yra lyg tarpininkas tarp oponentų, nepasirenkantis nė vienos pusės. Jis galbūt žino atsakymą, kaip išvengti gresiančios Apokalipsės. Galbūt tas atsakymas susijęs su empatija, o dar paprasčiau, su žmogiškumu ir meile. Gal tai turėtų būti atnaujinta, tikroji Europos tapatybė?
Šios temos ir klausimai sklando spektaklyje, lydimi melancholiškos Pleq (Bartosz Dziadosz) muzikos. Ašarų, smėlio čia nebus, tačiau bus sniego (scenografė Dorota Nawrot). Spektaklis sudarytas iš švelnios būsenų, atmosferų kaitos, staigių nuotaikų šuolių. Tokia Apokalipsė pagal M. Borczuchą.