Jevhenijaus Maloletkos nuotraukos yra eksponuojamos ir Vilniaus traukinių stotyje, parodoje, skirtoje agresoriaus šalies keleiviams vykstantiems į ir iš Kaliningrado srities. Autorius kartu su kitais tarptautinio fotožurnalistikos festivalio svečiais, viešėdami Vilniuje, aplankę ir šią parodą. Joje ukrainiečių fotografų nuotraukomis atskleidžiamas karo brutalumas, kurį patiria agresoriaus naikinama Ukraina.
Ši tema raudona gija ėjo viso festivalio metu. Tarp devynių festivalio finalistų serijų net trys iš Ukrainos. Tai fotografo iš Danijos, daugkartinio World Press Photo konkurso laureato, Madso Nisseno pasakojimas „Ukraina kraujuoja“ ir lietuvio Beno Gerdžiūno „Ukraina: pilkoji zona“.
Šeštadienį, festivalio „Fotografų susitikimų“ metu, pristatydamas apdovanotą seriją „Mariupolis“, Jevhenas Maloletka pasakojo apie savo patyrimus ir fotožurnalisto darbą, kai ligoninėje miegodavo kartu su ligoniais tiesiog ant grindų, apie agresoriaus propagandą ir žmonių reakcijas, kai radijas transliuodavo tik vieną žinią, kad pasitraukimas galimas tik į agresoriaus šalį, kai greitoji veždavo sužeistuosius be sustojimo, bet tai vyko ligi tol, kol buvo mobilusis ryšys, nes jam dingus tik artimieji ir draugai ar kaimynai atveždavo sužeistuosius į ligoninę. Vieną atvejį Jevhenas išskyrė: „Tėvai atvežė sužeistą mažą vaiką, medikai pusę valandos bandė jį gaivinti, bet jis neišgyveno. Verkė tėvai, veikė medikai, verkėme ir mes“.
Bene žinomiausios Jevheno nuotraukos ir jo kolegos Mstyslavo Černovo video vaizdai, kuriuos vakarų žiniasklaida plačiai naudojo, iš Mariupolio gimdymo namų evakuacijos. Apie tai, kaip agresorius bandė nuneigti šios evakuacijos tikrumą, buvo kalbėta ir Festivalio partnerių surengtame papildomame susitikime su Jevhenu, kuris vyko Vilniuje eksponuojamoje „World Press Photo“ parodoje, „Kilo Health“ erdvėje. Šiuo ir kitais reportažais J. Maloletka ir jo kolega M. Černovas, būdami vieni iš nedaugelio žurnalistų ir, anot AP, vieninteliai tarptautiniai žurnalistai Mariupolyje, paneigė Rusijos užsienio reikalų ir gynybos ministerijų teiginius, kad Rusija taikosi tik į karinius taikinius.
Festivalio surengto „Fotografų savaitgalio“ metu ir kiti atvykę kolegos pristatė savo serijas. Italijos fotografas Fausto Podavini pristatė seriją apie didžiausią stichinę nelaimę, kalbant apie aukų skaičių, įvykusią Minas Žeraiso regione Brazilijoje. Ten sugriuvo tarptautinės Brazilijos bendrovės „Vale“, svarbiausios geležies kasimo įmonės šioje vietovėje, užtvanka ir žemiau jos esančiame slėnyje išsiliejo tonos vandens ir labai užteršto purvo. Rūdos likučiai pateko į Korego do Fežuauno ir Brumadinjo pakraščius ir pražudė 215 žmonių, o dar 92 laikomi dingusiais be žinios. Fotografas iš Vokietijos Toby Binder, pristatęs savo seriją „Maži niekšeliai – Belfasto jaunimas“, pasakojo, kaip daugelį metų aplanko paauglius, gimusius Belfasto darbininkų rajonuose po 1998 m. Didžiojo penktadienio susitarimo ir fiksuoja jų gyvenimą, brendimą, bei ten vykstančius pokyčius.
„Fotografų savaitgalį“ pradėjo Tadas Kazakevičius, prasistatydamas savo seriją „Pernykštis sniegas“, pasakojančią apie po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos okupantų vykdytas tremtis į tolimąjį Sibirą. Pristatydamas šią seriją Tadas sako: „Tikriausiai kiekviena šeima Lietuvoje vienaip ar kitaip pažymėta šiame tragiškame istorijos puslapyje. Kai kam ši istorija – tik likęs liūdnas prisiminimas, tačiau neretai – sunkiai ir ilgai gyjanti kruvina žaizda. Net ir dabar ši tema kiekvieną mūsų žeidžia savaip. Nėra paprasto būdo apie ją kalbėti. Tai tarsi neliečiama.“
Šia serija, turinčia tiesioginių paralelių su tuo, kaip šiemet Ukrainos žmonės „perkeliami“ į agresoriaus šalį, pradėtą susitikimų dieną tęsė Benas Gerdžiūnas, išsamiai pristatęs savo seriją nagrinėjančią Ukrainos temą bei fotožurnalisto patyrimus daugelį metų vykstant į vadinamas „pilkąsias“ pafrontės zonas.
Konferencijos „FotoŽurnalistikos ribos“ metu, pasaulyje žinomos Danijos žiniasklaidos ir žurnalistikos mokyklos (DMJX) fotožurnalistikos programai jau 25 metus vadovaujantis Sørenas Pagteris pristatė pokyčius jų mokykloje, kai fotožurnalistai ruošiami ne kaip laikraščių ar naujienų portalų fotografai, o kaip pačių įvairiausių vizualinės žurnalistikos temų, atskleidžiamų fotografijų serijomis ar video formatu, kūrėjai. Kalbėjo kaip ketėsi mokyklos požiūris į patį mokymosi procesą ir kaip šiandien kinta situacija žiniasklaidoje, kam turi būti pasiruošęs vizualaus pasakojimo kūrėjas. Svečias iš JAV Bruce’as Strongas, apdovanojimų pelnęs fotografas, videografas ir Sirakjuso universiteto S.I. Newhouse viešųjų komunikacijų mokyklos Niujorke profesorius, pristatė ypatingai svarbią fotožurnalistikos dalį – kaip žmonės priima vaizdus ir fotopasakojimus, kaip juos kuriant išlaikyti žmonių dėmesį, kai šiandien reikia konkuruoti su dažniausiai subjektyvia, ir kartais tuo patrauklesne, vizualine socialinių tinklų informacija.
Festivalio renginių ciklą apibendrino „Fotografijų filmų ir apdovanojimų ceremonija“. Kartu su „Stasio Lozoraičio Vilties Laisvės“ premija, skirta Jevhenijui Maloletkai, buvo paskelbti festivalio konkursų nugalėtojai. Pagrindinio festivalio konkurso „Gyvenimo ratas“ nugalėtoju tapo fotografas iš Danijos Mikkelis Hørlyckas, apdovanotas pagrindinio rėmėjo Fujifilm fotoaparatu už seriją „Paslaptingasis Jørgenas“ apie vieno žmogaus gyvenimo kovą su pasauliu ir pačiu savimi.
Pristatydamas šią penkerius metus kurtą seriją Mikkelis sako: „Kaip fotografas, nė sekundės neabejočiau sakydamas, kad man teko garbė fotografuoti legendą. Jørgenas? Jis apgavo mirtį. Daug kartų. Bet jis tai padarė ne vienas. Jam daug metų padėjo gydytojai, slaugytojai ir globėjai. Jie jį gelbėjo – vėl ir vėl.“
Festivalio konkurso „Namų darbai“, rengiamo fotografams iki 30 metų, kurio 2022 m. tema „Moterys, kurios laiko pusę dangaus“, nugalėtoju tapo fotografas iš Irano Shayanas Haji Najafas. Autorius apdovanotas Fujifilm fotoaparatu už fotografijų pasakojimą „Du drugelio sparnai“, atskleidžiančią Zahros kovą su kaulų vėžiu ir šviesią svajonę vieną dieną skristi su dviem drugelio sparnais.
Visas minėtas serijas nuo ketvirtadienio vilniečiai ir miesto svečiai galės pamatyti lauko ekspozicijose, kurios bus įrengtos šalia Gedimino paminklo. Festivalio svečiai, minėdami šiandien ypatingai svarbią vizualinės raiškos kokybę ir sukuriamą prasmę, džiaugėsi, kad Lietuvos fotografai rengia tokį tarptautinį festivalį, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės bei Baltijos–Amerikos Laisvės Fondo (BAFF) ir kitų rėmėjų bei partnerių, kuris leidžia jiems semtis žinių ir tobulėti neišvykstant iš savo šalies, kartu į festivalio edukacines veiklas įtraukiant ir fotografijos studentus iš Vilniaus bei Kauno.
Festivalio leidžiamame žurnale „Fotografijos ratas“ šalies ir užsienio skaitytojai, žurnalas leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis, gali išsamiai susipažinti su visomis festivalio konkursų finalistų bei nugalėtojų ir festivalio svečių fotografijų serijomis.