„Džiaugiamės galėdami pristatyti šių metų festivalio leitmotyvą – moterys džiaze. Sudarydami programą, žvelgėme per feminizmo ir lyčių nelygybės muzikos industrijoje prizmę. Nors situacija geresnė nei amžių sandūroje, moterų koncertų salėse ir festivaliuose – vis dar mažuma, o džiaze jos dažniausiai – vokalistės. „Vilnius Mama Jazz“ visada skyrė dėmesį moterų kūrybos pristatymui, tačiau šiemet repertuare – jų bus absoliuti dauguma. Šiais metais festivalis pristatys originaliausias, drąsiausias ir moderniausias džiazo muzikantes, kompozitores ir atlikėjas“, – teigia festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.
Riaumojantis „Tiger trio“ balsas
Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ viešnios „Tiger Trio“ – trys pripažintos menininkės, besimaudančios spontaniško muzikos kūrimo džiaugsme. Visos jos – ryškios laisvo ir improvizacijų kupino džiazo asmenybės, savo gebėjimus įrodžiusios atskirai, o kartu sukuriančios neįtikėtinos muzikinės bendrystės jausmą.
Amerikiečių pianistė Myra Melford, fleitininkė Nicole Mitchell ir prancūzų kontrabosininkė Joëlle Léandre improvizacinės muzikos scenoje garsėja kelis dešimtmečius, o prieš septynerius metus scenoje pasirodė kartu ir pradėjo rašyti jau daug spalvingų puslapių turinčią „Tiger Trio“ istoriją. 2016-aisiais trio išleido įspūdingą albumą „Unleashed“, o 2018-aisiais – albumą „Map Of Liberation“, gimusį koncertų turo po JAV ir Europą metu. Grupės veikla kone akimirksniu sulaukė muzikos kritikų ir džiazo gurmanų dėmesio.
Įspūdingos trio narių biografijų dimensijos
Myra Melford – avangardinio džiazo pianistė, kuri, pasakojama, improvizuoti pianinu pradėjo būdama vos trejų. Vėliau ji lankė fortepijono pamokas ir klasikinio fortepijono studijas, tačiau jas metė, supratusi, jog širdis šaukiasi didesnės kūrybinės laisvės. Nedaug trūko, kad likimas būtų nuvedęs visiškai kitu keliu – mergina įstojo mokytis gamtos mokslų, tačiau tada susižavėjo improvizacine džiazo muzika, susipažino su pernai „Vilnius Mama Jazz“ viešėjusiu Anthony Braxtonu ir kitais laisvais muzikos mąstytojais. Netrukus ji grįžo prie instrumento, pasirinko studijuoti kompoziciją, o praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje įsiveržė į džiazo pasaulį.
Netrukus ji jau grojo su Dave‘u Douglasu, Hanu Benninku ir kitomis džiazo žvaigždėmis, o šio amžiaus pradžioje subūrė efektingą trio „Crush“, kuriame grojo su amerikiečių būgnininku Kenny Wollesenu ir japonų bosininku Stomu Takeishi. Vienas įdomus kūrybinis projektas sekė kitą – Myra su didžiuliu smalsumu tyrinėjo (ir toliau tebetyrinėja) muzikos horizontus. Pavyzdžiui, Indijoje ji studijavo šios šalies muziką ir grįžusi į JAV kurį laiką gyveno ašrame.
2004-aisiais ji tapo Kalifornijos Berklio universiteto šiuolaikinės improvizacinės muzikos profesore, vėliau subūrė ne vieną skirtingo skambesio ir sudėties grupę, 2013-aisiais Myra Melford pelnė Guggenheimo premiją – ir tai tik vienas iš daugelio šios pianistės turimų įvertinimų.
Sprogstamąją galią turinti muzikantė, kuri pianiną priverčia daryti dalykus, kuriems jis nebuvo sutvertas – taip apie šią muzikantę kalba JAV žiniasklaida, ir šie apibūdinimai atrodo gerokai per kuklūs.
Fleitininkei Nicole Mitchell Niujorko džiazo pulsą sekantis žurnalas „The New York City Jazz Record“ skyrė šių metų kovo mėnesio viršelį – ir tai tik vienas iš daugelio dėmesio ženklų, kuriuos šiai muzikantei rodo džiazo specialistai.
JAV žurnalas „Downbeat“ ją ne sykį rinko geriausia metų fleitininke, groti kartu ją kvietė žymusis avangardinio džiazo kolektyvas „Art Ensemble Of Chicago“, o pačios Nicole įkurta grupė „Black Earth Ensemble“ žavėjo publiką viso pasaulio festivaliuose.
Dabar net sunku įsivaizduoti, kad jos džiazo karjera prasidėjo grojant gatvėse – šiandien Nicole yra Virdžinijos universiteto profesorė, Herbo Alperto apdovanojimo laimėtoja, 2022-aisiais išleidusi ir pirmąją savo knygą, kurioje suderino memuarų ir grožinės literatūros žanrus, taip atskleisdama ir savo rašytojos talentą. „Ko gero, išradingiausia fleitininkė per tris džiazo dešimtmečius“, – taip Nicole pristato JAV dienraštis „The New York Times“. Išgirdus šią muzikantę scenoje, su tuo tikrai nesinori ginčytis.
Kontrabosininkė Joëlle Léandre – Europos avangardinės ir improvizacinės muzikos žvaigždė, bendradarbiavusi ir su kompozitoriais Mortonu Feldmanu bei Johnu Cage‘u. Pastarasis yra sukūręs muzikos, skirtos būtent jai.
Taip pat – ir su kompozitoriumi Pierre‘u Boulezu bei šiuolaikinio šokio didmeistriu Merce‘u Cunninghamu, tačiau šios legendinės pavardės tikrai nenustelbia pačios muzikantės kūrybinių žygių. Dar 1983-aisiais ji tapo Europos moterų improvizuotojų grupės („European Women Impovising Group“) nare. Feminizmo scenoje temą Joëlle vystė ne viename savo karjeros etape – jai buvo skirtas ir praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje šios prancūzės suburtas trio „Les Diaboliques“.
Šios muzikantės instrumentas skamba daugiau nei 180 muzikos albumų – ir nepanašu, jog ji ketintų lėtinti apsukas. Nuo Anthony Braxtono ir Johno Zorno iki Dereko Bailey, Steve‘o Lacy, Fredo Fritho – laisvo džiazo ir improvizacinės muzikos lauke rasite nedaug legendinių asmenybių, su kuriomis nebūtų bendradarbiavusi ši muzikantė.
„Ji – tarsi skulptorė, lipdanti muzikines poemas“, – taikliai Joëlle Léandre talentą apibūdina jos kolega, džiazo kontrabosininkas Williamas Parkeris.
Įkvėpimo kupina muzikinė seserystė – štai ką į „Vilnius Mama Jazz“ sceną atneša šio trio narės. „Tiger Trio“ muzika – galinga, žaisminga, spalvinga ir nenuspėjama. Tokia, kurios su niekuo nesupainiosi, net nematydamas ant plokštelės voko užrašyto pavadinimo. Pasiruoškite būti nustebinti. Atskirai šios muzikantės – nuostabios. Bet kartu jos – tiesiog neįtikėtinos.
Šis koncertas – viena iš dviejų gegužės 27 d. „Vilnius Mama Jazz“ vakaro programos dalių – tą patį vakarą festivalio lankytojus džiugins Euroradio Jazz Orchestra, kuriam vadovaus Jievaras Jasinskis.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Bilietus platina kakava.lt
Daugiau informacijos ir nuolat pildoma festivalio programa čia.