Garsių smuikininkų šeimoje gimęs A. Markovas griežia klasikiniu ir šešiastygiu elektriniu smuiku. Pastarasis instrumentas jo rankose – dar ir paauksuotas.
Šiandien Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje jie žada surengti „Klasikos ir roko šventę". Taip, tikra tiesa: pirmoje koncerto dalyje karaliaus amžinoji Klasika, o per antrąją griaudės rokas ir elektrinis smuikas. Įprastą operos sceną sopranas N. Kazlaus keičia į roko siautulį. Koks bus jos įvaizdis – kol kas neatskleidžia, tegul bus staigmena vakaro klausytojams.
Itin kontrastinga programa Lietuvoje skambės pirmą kartą. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguos Konstantinas Orbelianas.
Prestižinėje Niujorko koncertų salėje „Carnegie Hall" šešiolikos debiutavęs muzikantas priklauso elitiniam rateliui smuikininkų, kurie per vieną koncertą atlieka visus 24 Paganini kaprisus.
DELFI pakalbino „Klasikos ir roko šventės" atlikėjus Nomedą Kazlaus ir Aleksandrą Markovą.
Aleksandras pasakė ne viską
– Gala koncerto klausytojams ir portalo skaitytojams, be abejo, maga sužinoti, kada judu pirmą kartą susitikote? Arba – išgirdote apie vienas kitą?
Aleksandras Markovas (A. M.): – Su Nomeda susipažinau praėjusiais metais Kaune ir buvau nepaprastai laimingas, nes iškart atsirado labai geras ryšys, abipusis supratimas.
Nomeda Kazlaus (N. K.): – Aleksandras – mano laidos „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus" svečias. Laidą rodėme gegužę, pokalbis buvo fantastiškas – dinamiškas, įdomus, netikėtas.
Tačiau Aleksandras tada papasakojo ne viską. Likau sužavėta vėliau išgirdusi, kad jis turi 112 metų močiutę! Ar galite įsivaizduoti? Neįtikėtina. Labai gailiuosi, kad laidos žiūrovai neišgirdo to pasakojimo.
Taigi, A. Markovo močiutė dar gyva, puikios atminties ir labai mielai bendrauja. Buvo ypač įdomu sužinoti, kad ji visada tausojo nervus, niekada nesijaudino, rūpinosi savimi ir savo laisvalaikiu. Tiesiog gyvena ramų gyvenimą.
Mes, labai aktyvūs šio pasaulio keleiviai, galime tik siekti tokio gyvenimo būdo... Vis dėlto rezultatas akivaizdus – greit A. Markovo močiutė švęs 113 sukaktį.
Žada kontrastingą reginį
– Ar teko dalyvauti bendruose pasirodymuose?
A. M.: – Šiandien koncertuosime pirmą sykį.
N. K.: – Po laidos iškart kilo idėja surengti bendrą koncertą. Šią tradiciją tęsiu nuo 2012 metų. Filharmonijoje jau lankėsi vagnerinis tenoras Ianas Storey, Montserrat Caballe dukra Montsita, kuri man kaip sesuo. Taip pat puikūs tenorai Hectoras Sandovalis ir Oscaras Marinas.
– Kuo klausytojus pradžiuginsite šiandien?
N. K.: – Tikrai kontrastinga ir Lietuvoje dar negirdėta programa – „Klasikos ir roko šventė"! Taip, antroje dalyje skambės rokas ir elektrinis auksinis smuikas!
O pirmoje dalyje karaliaus amžinoji klasika. Beje, jau žinau, ko sulauksime kitą gruodį – žymiausio Baltijos šalių kontratenoro iš Latvijos Sergejaus Jėgero.
Rokas: aistra ir meilė
– Aleksandrai, klasikinę muziką siejame su delikatumu, svajingumu, niuansuota raiška. Rokui gi įprasta priskirti trankumą, šėlsmą, net agresiją. Dėl to, esą, verta paaukoti ir garso subtilumą. O kaip užkulisiuose – ar bendravimui, santykiams šiose dviejose – klasikos ir roko atlikėjų – stovyklose nėra būdingos priešingos savybės?
A. M.: – Manau, roko muzika tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti agresyvi. Įsigilinę rasime daug įdomių ir gražių niuansų, detalių. Taip pat aistros ir net meilės! Skirtingi muzikos žanrai visai netrukdo vienas kitam, priešingai – padeda daug ko išmokti.
– Jūsų kūrybinis kelias, sakytum, buvo nulemtas iš anksto: augote dviejų garsių smuikininkų šeimoje – ar galima svajoti apie geresnį auklėjimą ir karjerą? Vis dėlto susidaro įspūdis, kad rokas jums nedavė ramybės nuo jaunystės. Papasakokite apie savo santykį su šia muzika. Gal kuriuo nors instrumentu grojote mokyklinėje grupėje?
A. M.: – Visiškai teisingai! Man labai pasisekė, kad turėjau tokius tėvus – puikius muzikantus. Tėtis – koncertuojantis smuikininkas, pedagogas ir kompozitorius Albertas Markovas – buvo pagrindinis mokytojas.
Mano klasikos karjera prasidėjo anksti. Jau šešiolikos griežiau solo Niujorke, „Carnegie Hall", o roko muzika pradėjau domėtis mokykloje JAV. Šis žanras atvėrė man daug naujo, galingo, šviežio... ir emocionalaus.
Labiausia sužavėjo, kad grupės ne tik atlieka, bet ir pačios kuria, aranžuoja. Tai nepaprastai sunku. Ir kai pavyksta sukurti įkvepiančią muziką, jų pastangos tiesiog pagirtinos.
Juk klasikos muzikantai dažniausia atlieka jau seniai nuo vaikystės žinomus kūrinius. Dar prisideda geri pedagogai, pataria, kaip ištobulinti technines detales. Belieka tik išmokti ir pagroti!!! (Juokiasi.)
Todėl man labai svarbu ir įdomu tobulintis abiejuose žanruose, nes jie papildo vienas kitą. Beje, roko atlikimas darė įtaką klasikai, nes rašant aranžuotes ir kuriant plėtėsi mano akiratis. Mokyklos grupėse griežiau elektriniu smuiku. Suprantama, paprastučiu, o ne šiuo – auksiniu!
Ryžosi emigruoti iš SSRS
– Kas jūs labiau – klasikinės muzikos atlikėjas ar rokeris?
A. M.: – Klasiką ir roką dabar priimu kaip vienį. Visa širdimi ir siela. Klasika – mano gilios šaknys, tradicijos, pagarba... O rokas ir elektrinis smuikas – nauja, todėl man nepaprastai svarbu ir vertinga.
– Nomeda, kaip vertinate tokį A. Markovo muzikinį „susidvejinimą"?
N. K.: – Man visada malonu bendradarbiauti su plataus akiračio muzikais. A. Markovo susidvejinimas tik praturtina jo asmenybę. Juk Aleksandras surenka stadionus JAV, Turkijoje ir kitur. Vadinasi, jo muzikos reikia.
– Kaip gi nepaklausti Aleksandro apie jo muzikos dievaičius – tiek klasikos, tiek roko scenos?
– Klasikoje, visų pirma – mano tėvas. Taip pat Niccolo Paganini, Wolfgangas A. Mozartas, Johanas Sebastianas Bachas. O iš roko mano mėgstamiausi – „Led Zeppelin", „Nirvana", Jimi Hendrixas, „The Beatles" ir „Metallica".
– Į JAV su tėvais emigravote 1982 metais. Įdomu, kokios priežastys lėmė jų sprendimą, kokios buvo aplinkybės?
A. M.: – Emigravome dėl politinių ir profesinių priežasčių. Sovietų valdžios metais tėvai daug koncertavo Vakaruose. Mama grojo Maskvos Didžiojo teatro orkestre, tėtis – solistas. Matė, kaip gyvena žmonės anapus geležinės uždangos, kokios kūrybinės galimybės jiems atsiveria. Tad ir patys troško tokio gyvenimo sau ir man.
Jaučia pavojų išlėkti į kosmosą
– Aleksandrai, su Jamesu V. Remingtonu sumanėte programą „Rock Concert". Kas jums rašo kūrinius? Ar į ją įtraukiate ir roko klasikos perdirbinių? Ar nenorėtumėte jos praturtinti balsu, pasikviesti kokį garsų vokalistą?
A. M.: – Su J. V. Remingtonu muziką kūrėme kartu. Šįvakar skambės „Rock Concert" ištraukos, o daugiausia – mano naujieji kūriniai.
Beje, skambės ir „Caesar" chorui ir vargonams, taip pat „Let it Rock" su visais dalyvaujančiais atlikėjais. Tai bus pasaulinė premjera! Čia – Lietuvoje!
Roko perdirbiniai kol kas ne itin domina. Ir ne todėl, kad dabar tą daro daugelis. Gal dėl to, kad noriu publikai pateikti šviežią ir naują muziką. Galbūt ateityje bus galima bisui pagriežti kurį nors žinomą roko kūrinį su įžymiu roko dainininku.
– Tas pats J. V. Remingtonas jums sukūrė šešiastygį elektrinį smuiką. Pripažinkite, kad garso niuansais jis niekada neprilygs originaliam mediniam instrumentui?
A. M.: – Sutiksiu tik iš dalies, bet tikslas toks ir buvo. Jei reikalingas gražus garsas ir niuansai – imu klasikinį smuiką ir groju!!! O štai elektrinis leidžia išgauti garsus, kurių įprastu instrumentu pagroti negalėčiau. Jis turi neįtikimą diapazoną dėl tų šešių stygų. O su elektroniniais priedais, tokiais kaip aidas, vargoninės oktavos, garso iškraipymai ir pan., gali ir į kosmosą išskristi!!!
Beje, turime šio instrumento patentą – tai vienintelis toks smuikas pasaulyje.
Tiesia tiltus tarp klasikos ir roko
– Aleksandrai, siekiate dviejų gana skirtingų auditorijų dėmesio. Regis, už to slypi tam tikri tikslai, misija? Kokia ji?
A. M.: – Pagrindinė mano misija – nutiesti tiltą, kuris sujungtų dvi skirtingas auditorijas. Kaip sakė vienas džiazo muzikantas, yra tik dvi muzikos rūšys – gera ir bloga. Todėl tikiuosi, kad publikai per koncertą patiks ir klasika, ir rokas, ir ji pajus ką nors šviežia ir nauja.
Man nepaprastai malonu bendradarbiauti su N. Kazlaus ir K. Orbelianu. Su Konstantinu praėjusiais metais grojau Kaune, ir lietuvių publika man pasirodė tiesiog puiki. O dabar laukiu malonumo koncertuoti Vilniuje!
Klausytojams žadama staigmena
– Klausimas mielai Nomedai. Antrąją koncerto dalį skirsite tik rokui. Dėl A. Markovo programos nekyla jokių klausimų, o kokiais kūriniais publiką ketinate sužavėti jūs? Ar išvysime jus radikaliai pakeitusią išvaizdą, pasipuošusią roko muzikantams būdingu anturažu?
– Kadangi pirma dalis bus labai rimta – skambės Elizabetės arija iš Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris", žymiausios Osvaldo Barkausko, J. S. Bacho ir George'o Friderico Handelio arijos, tai per antrąją ir sau leisiu kiek paišdykauti. Bet tai lai lieka staigmena mūsų publikai. (Nusišypso.)
– O kas skambės pirmoje koncerto dalyje – smuiko ir vokalo duetai?
A. M.: – Klasika ir romantika. Patys garsiausi ir gražiausi smuiko repertuaro kūriniai ir soprano arijos. Balsas ir smuikas susilies garsiajame J. S. Bacho duete „Erbarme, Dich mein Gott" iš „Pasijų pagal Matą".