Filmą pagal „Pietinia kronikas“ kuriantis Ignas Miškinis: tais laikais visi buvome laukiniais

Režisierių Igną Miškinį pavyko pakalbinti pačiame filmavimų įkarštyje – užbaiginėjami vasaros etapo darbai, filmuojant filmą pagal Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“. Apžvelgdamas tai, kas nuveikta, I. Miškinis pasvarstė, kad, ko gero, sudėtingiausia jau įvyko – tai knygos perkėlimas į scenarijų. Visgi, tęsė jis, kitas etapas ne mažiau įtemptas – dabar reikia jį paversti kino kalba. „Kiekvieną kartą vis dar apninka abejonės – visko nesutalpinsi. Regis, jau pasirinkome kryptį, geras siužetines linijas, bet kartais dar nutinka taip, kad su Egle (scenarijaus autorė Eglė Vertelytė, – aut. past.) padiskutuojame – gal reikėjo tą ar aną įtraukti, bet supranti, filmas ne guminis, negali trukti tris ar keturias valandas... Tada vėl save stabdai, iš naujo galvoji. Bet dabar nebėra kur trauktis – filmuojam, važiuojam, ir jeigu improvizuojam, tik vietoje – aikštelėje su aktoriais“, – sakė I. Miškinis.

Turėjo praeiti laiko, kol išsigrynino temos

Paklaustas, kodėl nuspręsta šį romaną ekranizuoti būtent šiandien, ar jame atvaizduoti 90-ieji kažkuo panašūs į laiką, kuriuo dabar gyvename, režisierius atsakė, kad laikmetis nėra svarbus – žmonės nesikeičia, viskas yra universalu.

„Laikmetis – tik tam tikros išraiškos priemonės. Bet romano nepasirinkau – mane pasirinko. Kai man papasakojo apie šitą filmą, tik tada perskaičiau romaną ir scenarijų. Tik tada prasidėjo darbas – ne iškart. Turėjo praeiti laiko, kol atsirado, išsigrynino temos, tinkančios ir E. Vertelytei, ir R. Kmitai, ir prodiuseriams... Toks bendras darbas“, – pasakojo I. Miškinis.

Sklinda legendos, kad, pavyzdžiui, rašytojui Stanislavui Lemui nepatiko nė vienas filmas, pastatytas pagal jo kūrinius – vizijos smarkiai skyrėsi nuo visų kino režisierių. O kokios R. Kmitos reakcijos?

„Man atrodo, kad jam tikrai įdomu! Be to, jau praėjo šiek tiek laiko nuo tada, kai buvo išleistas romanas, viskas jau aptilę. Taip, vyko ir spektaklis, ir radijo spektaklis... bet dabar vėl viskas iš naujo atgimė. Pats R. Kmita dalyvavo ir filmavimuose, ir vaidmenį gavo. Rašytojas supranta, kad kino filmas ir jo knyga – du skirtingi kūriniai, jie negali būti vienodi. Nerealu sutalpinti knygos į vieną filmą – tiek kiekio, tiek dramaturgijos prasme. Čia reikia, manau, laurus kabinti E. Vertelytei, nes ji padarė didelį darbą – ilgai bendradarbiavome, kad išvis tą knygą paverstume scenarijumi, kuris tinkamas ekranui. Labai sunkus darbas. Tai nėra ekranizacija, labiau kūrinio adaptacija“, – pabrėžė režisierius ir pridūrė, kad komanda sulaukia visokeriopos pagalbos iš romano autoriaus, – net ir dėl specifinės šiaulietiškos šnekos. Tarp aktorių – šiauliečių mažuma, tad ją reikia išmokti. Slengo pamokina ir aktorė Monika Geštautaitė iš Šiaulių dramos teatro, E. Vertelytė taip pat šiaulietė.

Koks paties režisieriaus santykis su Šiauliais? Pasirodo, sostinėje gimusiam ir augusiam I. Miškiniui tai nėra svetimas miestas. „Mano baba iš Šiaulių, tėvas, teta, dvi puskės... Kitas dėdė – jau amžinatilsį – iš Radviliškio. Nemažai giminių ten turiu, dabar mažiau lankiausi, bet vaikystėje nuvažiuodavau. Mano vaikystės prisiminimai tokie ir yra – iš tų laikų, 90-ųjų, o paskui ilgą laiką nebuvau... Gatvės pasikeitusios, viską reikėjo atrasti iš naujo. Pamiršęs jau, nesu šiaulietis... bet dalis kraujo yra“, – nusijuokė jis.

Daug ginčų iškyla, faktai tikrinami

Kalbai pasisukus apie 90-uosius, I. Miškinis pasvarstė, kad nors šis laikas, atrodytų, buvo palyginti neseniai, bet iššūkių kuriant filmą – iškyla: „Ne viduramžiai, bet gamybos prasme labai panašu – tiek pastatai, tiek gatvės, tiek veidai... Su drabužiais paprasčiau – visi vaikšto panašiai apsirengę kaip 90-aisiais. Bet su autentiškomis vietomis – sunkiau, viskas pasikeitė... Dailės departamentui tikras iššūkis. Daug ginčų iškyla, kas ką atsimena, daug faktų tikrinama – ir istoriškai, ir archyvuose, neatmestinai į tai žiūrime.“

Neretai šis laikmetis, atvaizduotas R. Kmitos romane, pavadinamas „laukiniais 90-aisiais“. Kame tas laukiniškumas, – pasiteirauju režisieriaus.

„Fonas tikrai buvo laukinis – apsidairyti reikėdavo! Kiek atsimenu 90-uosius, nejuokingas šitas laikas, gerai, kad Kmita į visa tai būtent taip pasižiūrėjo. Filme to tokio brutalumo nebus (ir romane jo nelabai yra), ne apie tai pasakojama. Bet laukiniškumas – galima sakyti, kad visi mes buvome laukiniais, kaip foliją indėnai suradę... Su tais saldainių popieriukais visus galima buvo nupirkti. Ir dabar panašiai yra, tik popieriukai gal gražesni... o tada – viskas labai „originalu“ ir spalvota“, – kalbėjo I. Miškinis.

90-ųjų Šiaulius apipynusios legendos, regis, jis ilgai neatsikratė banditų miesto etiketės. „Tiesa, bet žvelgiant iš kitos pusės, jau tada Šiauliuose muzikinė scena buvo stipri. Nesakyčiau, kad tai provincija, kalbant kultūrine, muzikine prasme. Atrodo vienas fonas, o visai kiti dalykai gimsta. <...>Aišku, siautėdavo gaujos, jų buvo ir Vilniuje, ir Kaune, ir Panevėžyje, ir Šiauliuose – tulpiniai, agurkiniai, daktarai – tokie laikai. Bet tokių banditų beveik nebus filme. Pasakojimo centre – bebaigiantis mokyklą Rimas bei jo kasdienis gyvenimas. Filme laikas bus sutrauktas į vienus mokslo metus – 93-aisiais prasideda, 94-aisiais baigiasi. R. Kmita užkabino daugiau“, – pasakojo režisierius.

Kaip yra pasakojęs R. Kmita, nemažai dalykų „Pietinia kronikas“ romane paimta iš jo asmeninio gyvenimo: regbį žaidžiantis vaikinas virto skaitančiu ir mąstančiu žmogumi.

Filme – pagrindinis vaidmuo teko aktoriui Džiugui Griniui. „Džiugas – buvęs sportininkas, tai jam ir su tuo regbiu pavyksta susitvarkyti... Ypatingai noriu padėkoti šiauliečiams regbistams – su dideliu entuziazmu įsijungė į filmą. Filmavome didelę sceną – pilna koja, pilna širdimi prisidėjo“, – apie kūrybinį procesą pasakojo režisierius.

O jame, kaip sakė I. Miškinis, – daug pirmųjų kartų: „Man tai pirmoji knygos ekranizacija. Didžioji komandos dalis nauja, taip pat ir prodiuseriai, operatorius, aktoriai visi jauni... Viskas nauja, smagu, įdomu. Tikiuosi, kad filmą baigsime filmuoti žiemą, sausio mėnesį, o per kitus metus – bus užbaigtas.“