„Su Rožyte susitikome traukinyje 2016 m. Pavaišino mane „Sostinės“ saldainiais. Ilgai klaidžiojau, kol radau, kur gyvena. Filmą kūriau aštuonerius metus. Kiekvienais metais vyko filmavimai. Prisimenu, kaip stovi priešais namą, kiemo gale, išlydi mane. Pabučiuoja į skruostą, palaukia, kol nutolsiu“, – pažintį ir bendravimą su filmo veikėja prisimena režisierė N. Starkevičiūtė.
Kelionės traukiniu iš Kaugonių į Vilnių, namuose su meile auginamos katės, artistiška kasdienybė, teatro drabužinės rekvizitą primenantys kostiumai, atidžiai pasirenkami kiekvienos dienos spektakliui, nedaloma grožio ir švelnaus liūdesio jungtis – tokius sostinės gyventojams gerai žinomos, bet mažai kam iš tiesų pažįstamos asmenybės portreto štrichus jautriai brėžia režisierė. Skirtingus meninės raiškos būdus jungianti juosta panardina į atmosferą, kurioje mainosi realybė ir vaizduotės gyvybingumas.
N. Starkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad filmas nėra Rožytės portretas ir nesiekia atskleisti jos biografijos. Juosta kalba apie grožio gležnumą, žmogaus laikinumą, gyvenimo vaidmens pasirinkimą. Šios temos atskleidžiamos per Rožytės ir fotografės draugystės istoriją, animacijos elementus, teatro personažo vaidmenis bei Vytauto Kernagio dainas. Filmas seka alegorinės pasakos tradicija ir kelia klausimą: „Jeigu galime pasirinkti gyvenimo vaidmenis, ar gali kas suvaldyti laiką?“
Režisierė N. Starkevičiūtė įgijo vaizdo režisierės specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jos studijų baigiamasis darbas „Pavasarių dar bus“ (2018) buvo atrinktas į prestižinio Tarptautinio Jihlavos dokumentinių filmų festivalio (Čekija) programą. „Aš esu Rožytė“ – jos pirmasis dokumentinis filmas.
Filmas „Aš esu Rožytė“ (rež. Neringa Starkevičiūtė) – kinuose nuo spalio 14 d.