Filme „Žydrasis kaftanas“ šiuolaikinė meilė randa savo kelią tradiciniame Maroke

Tradiciškai galime tikėtis, jog kino ekrane vaizduojami Maroko miestai panardins mus į triukšmingą spalvų, skonių ir emocijų chaosą, tačiau filme „Žydrasis kaftanas“ (rež. Maryam Touzani) atsiduriame preciziškos amato meistrystės, kruopštaus darbo, lėto laiko, santūrumo ir subtilių jausmų pasaulyje. Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje kino kritikų prizu „Fipresci“ apdovanotą dramą „Žydrasis kaftanas“ programa „Lokys, liūtas ir šakelė“ Lietuvos kino teatruose pristato gegužės 5 dieną, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Filmo „Žydrasis kaftanas“ veiksmas vystosi Maroko miesto Salės senamiestyje. Halimo ir Minos šeima verčiasi tradiciniu amatu – rūpinasi siuvykla ir rankomis siuvinėja puošnius tradicinius drabužius – kaftanus. Pritrūkus papildomų rankų darbuose, į jų siuvyklos duris pasibeldžia jaunas vaikinas Jusefas ir įaitrina kruopščiai slepiamas šeimos paslaptis. Iš Maroko kilusi režisierė M. Touzani pasakoja jaukią šeimos istoriją, kurioje atsiskleidžia sąžiningumo, ištikimybės ir intymių susitarimų tarp žmonių klausimai. Veikėjai užburia nuoširdumu ir drąsiai reiškiamu gerumu kitam.

Nors mechanizuotos gamybos laikais rankomis siūti puošnius tradicinius drabužius neapsimoka, tačiau darbas filmo veikėjams suteikia džiaugsmo ir prasmės. Kaftanas yra neatsiejama Maroko kultūros dalis, tai ilgas, ypač puošnus, kelius ar pėdas siekiantis viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis. Iš prabangių audinių (aksomo, milo, gelumbės) siuvamas kaftanas Maroke dėvimas didžiausių švenčių metu. Tačiau keičiantis pasauliui, keičiasi ir giliausios šalies tradicijos, o tai kelia nerimą marokietei kino režisierei M. Touzani. Kanalui „Cineart Nederland“ ji sako, kad filme jai buvo svarbu ne tik papasakoti jautrią Halimo ir Minos istoriją, bet ir parodyti deramą dėmesį dar likusiems kaftano meistrams.

„Šiandien rankų darbo kaftanų beveik niekas nebegamina, tai nykstanti meno rūšis. Nebeliko meistrų, kurie galėtų rankomis išsiuvinėti sudėtingus ir puošnius kaftano ornamentus, o jaunimui perimti laiko ir kantrybės reikalaujantį amatą neįdomu, nes gyvename greitai ir vartojame daug. Kine man svarbu intymumas ir detalumas – šie dėmenys filme atsiskleidžia per amato meistrystę ir veikėjų charakterius“, – teigia režisierė M. Touzani.

Kino kritikė Santa Lingevičiūtė rašo, „Žydrasis kaftanas“ puikiai atskleidžia, jog net ir gyvendami visuomenėje su labai griežtomis tradicijomis, žmonės vienas kitą suranda ir pamilsta.

„Tai – kuo gryniausia melodrama. Tik šįkart apie vienos moters ir dviejų vyrų meilės trikampį. Kartu filmas – apie be galo jautrius vyrus, mokančius labai gražiai siūti ir siuvinėti. Apie jų subtilius ir nedrąsius žvilgsnius, kūno judesius, rankų prisilietimus. Filme nemažai drėkstančių akių ir ašarų, gal ir nuspėsite nuspėjamus siužeto vingius, tačiau nesišvaistoma skambiais lozungais, nemojuojama pirštu, kaip ką žiūrovui suprasti“, – apžvalgoje kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ rašo S. Lingevičiūtė.

Režisierė M. Touzani kino žiūrovams Lietuvoje žinoma dėl ankstesnio filmo „Adomas“ (2019 m.), kuris kandidatavo gauti Oskarą užsienio šalių filmų kategorijoje. „Žydrasis kaftanas“ patvirtina režisierės M. Touzani talentą, tai dar vienas jos darbas, Maroko pasiūlytas gauti Oskarą filmų užsienio kalba kategorijoje.