Įkalinti stereotipuose
Filosofas N. Milerius pastebi – kai filmuose, ypač vaidybiniuose, pasakojama apie kalėjimus, dažniausiai kaliniai vaizduojami dvejopai: arba kaip nekaltai nuteisti, arba kaip monstrai. Tačiau iš tiesų už kiekvieno kalinčiojo slypi individuali istorija, iš kurių pora ir atskleidžiama filme „Pavyzdingas elgesys“.
„Ne, jie nėra nuteisti nekaltai, jie tikrai gavo pelnytą bausmę, bet jie taip pat nėra monstrai. O jeigu taip, tai kodėl visuomenė, kuri tarsi propaguoja krikščioniškas vertybes, tiems, kurie iš tikrųjų demonstruoja pasiryžimą pasikeisti, nesuteikia šanso?“, – retoriškai klausia N. Milerius.
„Kaip mes sakome, kad vyras, moteris, dėstytojas, žurnalistas yra stereotipai, taip kaliniai irgi yra stereotipas. Yra žmonių, kurie niekada neišeis, ir jie veikiausiai niekada neturėtų išeiti, nes jie yra pavojingi visuomenei – jie išeis tam, kad ką nors padarytų ir kitą kartą nusikalstų. Bet kiekvienas žmogus turi savo atskirą istoriją, į kurią tu žiūri“, – kalba N. Milerius.
Tiesa, kai A. Mickevičius pradėjo filmuoti šį filmą, aplinkybės buvo kiek kitos – tada Lietuva buvo vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kurioje malonė sušvelninti bausmę nuteistajam iki gyvos galvos buvo suteikiama tik išskirtine tvarka, tačiau tokia galimybė nebuvo įteisinta įstatymu. Dabar toks įstatymas jau yra priimtas, o Lukiškių kalėjimas, kuriame buvo filmuojamas filmas – uždarytas, tačiau filmas nepraranda savo aktualumo, nes pasakoja apie universalią žmogaus transformacijos temą. Pasak N. Mileriaus, net nėra didelio skirtumo, kokie tai metai ar šalis – filmas tiesiog pasakoja apie žmones.
Pavyko pralaužti kalinių uždarumą
Filmo „Pavyzdingas elgesys“ centre – dviejų kalinių, kuriuos komanda juokaudami pakrikštijo meistru ir jaunavedžiu, istorijos. Žiūrėdamas stebiesi, kaip atvirai jie dalinasi savo mintimis, netgi leidžia skaityti savo meilės laiškus.
Tačiau to pasiekti tikrai nebuvo paprasta – dokumentinis filmas buvo kuriamas ne vienerius metus, tad reikėjo pamažu rasti priėjimą, užsitarnauti pasitikėjimą. Vėliau iš jų pasakojimų gimė ir netikėti siužeto posūkiai, kaip vieno iš kalinių kalėjime įvykusios vestuvės.
„Čia toks dokumentinio filmo privalumas ir pavojus, kad gali gauti tai, ko visai nesitikėjai. Šiuo atveju tapo privalumu“, – sakė N. Milerius.
Kai filmas jau buvo baigtas, jį peržiūrėjo ir patys jame įamžinti kaliniai. Kokios buvo jų reakcijos? N. Milerius pasakojo, kad žiūrėdami jie didelių reakcijų nerodė, tik keliose vietose nusijuokė, tačiau vėliau vienas iš jų, meistras Rimas prisipažino, kad jei būtų žinojęs apie filmo pradžioje rodomą nužudyto A. Mickevičiaus brolio nuotrauką, nebūtų sutikęs filmuotis: „Audriaus žmonai jis sakė, kad pasijuto lyg pats būtų tą žmogų nužudęs. Bet ji jį nuramino, kad, vadinasi, viskas gerai, filmas tikslą pasiekė – jei sąžinė graužia, žmogus yra gyvas“.
N. Milerius neslėpė, kad pradėti nuo šokiruojančios nužudyto brolio nuotraukos buvo jo idėja, pasiūlyta dar dirbant su A. Mickevičiumi: „Kai kur galėjai susidaryti tokią iliuziją, kai kas taip ir sakė, kad mes tuos kalinius labai estetizuojame, nubaliname, bet aš sakydavau – jokiu būdu ne. Jei nori patirti atleidimo radikalumą, tarsi kur nors reikia ir paties nusikaltimo radikalumo“.
Viena iš emociškai paveikiausių filmo vietų – kai girdime šviesaus atminimo A. Mickevičiaus balsą, siūlantį įkalintajam būti jo broliu. N. Milerius patikina, kad tai net nebuvo metafora – A. Mickevičius pajuto tokį stiprų ryšį su vienu iš kalinių, kad tokius žodžius ištarė visiškai nuoširdžiai.
„Žinote, juk ir Šventajame rašte taip parašyta, kad gavai į vieną žandą, atsuk kitą“, – sako N. Milerius, pasakodamas, kad A. Mickevičius, net pats gyvenime taip skaudžiai nukentėjęs ir netekęs brolio, pats labai tikėjo žmogaus transformacijos idėja ir jam tai nebuvo tiesiog teorinis pasvarstymas.
Kūryba kaip terapija ir skatinimas veikti
Žiūrėti dokumentinius filmus, nagrinėjančius sudėtingus, dažnai skaudžius žmogiškos prigimties ir paties gyvenimo aspektus, gali būti nelengva – pažiūrėjai iš arti į tamsiąją gyvenimo pusę ir, dažnu atveju, atrodo, nieko negali padaryti. Tad koks tada jų tikslas – ar jie tik suteikia mums emocijų, po kurių galime grįžti į savo patogius gyvenimus, ar jie išties gali paskatinti veikti?
N. Milerius prisimena, kaip po Audriaus mirties važiavo su filmo prodiusere Rasa Miškinyte pristatyti dar nebaigto filmo Italijoje, Trieste, kur jų kuriamas filmas buvo atrinktas pristatymui tarp kitų, kurių vienas už kitą buvo vis žiauresnėmis temomis.
„Aš tada kažkaip visoje toje koncentracijoje supratau, kad, pirmas dalykas, žmonės, aišku, dažnai nori parodyti savo individualią patirtį – beje, tai, kad rodoma kažkas labai asmeniško ir intymaus, tikrai ne visada reiškia, kad filmas bus geras. Bet kartu ir aišku, kodėl tokie filmai daromi, nes tarsi kūrėjas vis tiek tiki, kad sugebės žiūrovą užkrėsti ta autentiška patirtimi, kad tikrai įrodys, kad tai ne kažkoks proginis interesas. Kai matai režisierę, kuri filmuoja Alzheimeriu sergančią motiną, tikrai matai, kad ji ne tam jį daro, kad festivalyje gautų kažkokį prizą. Ta kūryba tada gali įgyti daugybę funkcijų, pavyzdžiui, terapinę. Manau, Audriui tai tikrai buvo ne paskutinis dalykas. Jis, aišku, pyko dėl nužudyto brolio, bet atleidimas, santykis su kaliniais jam buvo tarsi išsilaisvinimo forma, lyg negatyvių emocijų transformacija į pozityvias“, – pasakoja N. Milerius.
Pasak jo, tai, kad filmas pristatomas festivalyje „Nepatogus kinas“, taip pat yra labai simptomatiška. „Tokio tipo kinas šalia meninių kūrybinių intencijų ne mažiau akcentuoja tą vadinamąją aktyvistinę pusę, tai reiškia, kad tikima, kad filmas privers veikti. Audrius manė, kad tokiu būdu bus inicijuotos diskusijos“, – sako filmo bendraautorius.
Jei ne pasaulį užklupusi pandemija, filmas būtų buvęs pristatytas kur kas plačiau, bet ir dabar su juo jau buvo supažindinti Bulgarijos, Kroatijos, Albanijos, Italijos žiūrovai. Procesams neplanuotai užsitęsus, N. Milerius šypsosi, kad tuo pačiu užsitęsė ir jo gyvenimas su mintimis apie šį filmą.
„Kai kolegai Audriui Stoniui pasiguodžiau, kad šitas filmas manęs nepaleidžia, jis su manimi pasidalino tokiu posakiu, kad kiek davei, kiek sirgai, tiek reikės ir po filmo išeidinėti. Na, tai jei realiai trejus metus daviau, tai sako, trejus dabar išeidinėk. Dar tik metai praėjo nuo pirmo pristatymo – jei būtų intensyvesnis pristatymų, kelionių festivaliuose laikas, tai akivaizdu, kad būtų ir galimybė „pasveikti“, – svarsto N. Milerius.
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.