Gustoniai – tai kaimas šiaurės Lietuvoje, Pasvalio r. Taip vadinasi ir šiuolaikinio meno projektas, kurį 52-ejų autorius tęsia nuo 2001-ųjų: kas trejus metus nufilmuoja kiekvieno kaimo žmogaus, sutikusio dalyvauti projekte, vienos minutės portretą ir iš šių portretų sukuria video filmą.
„Prašau visų Gustonių kaime gyvenančių žmonių žvelgti į kamerą vieną minutę. Kas trejus metus iš nufilmuotos medžiagos sukuriu po video filmą. Šiuo metu yra sukurti septyni filmai, apimantys beveik devyniolikos metų laiko tarpą. Palaipsniui „Gustoniai“ tampa reiškiniu, neturinčiu analogų kultūriniame kontekste. Šiais metais VDFF pasirodysiantis kino filmas pasakos apie šį projektą ir jo kūrimo procesą“, – pasakojo D. Žiūra.
Socialinis peizažas pasikeitė
1990-2000–ieji, pasak menininko, Gustonių kaime buvo gūdus laikas – visiška socialinio nesvarumo būsena. Po Sovietų Sąjungos griuvimo visos struktūros buvo subyrėjusios, kažkas naujo dar nesusikūrę.
Kaimuose tas virsmas vyksta lėčiau, nei mieste. Bet, D. Žiūros pastebėjimu, vis labiau jaučiama ryški vartotojiškos kultūros invazija. „Kaimas kuo toliau, tuo labiau atsiskiedžia, maišosi. Daugėja žmonių iš miesto, kurie įsigyja sodybas ir dalį savo laiko praleidžia ten. Tai keičia socialinį peizažą“, – pažymėjo jis.
Dabar kaime vaizdas kitoks, tikrųjų gyventojų mąžta. „Tuos žmones atsimenu nuo savo vaikystės. Deja, daugelio jau nebėra, – teigė D. Žiūra. – Visada norėjau juos kažkaip įamžinti. Tai nepaprastai raiškūs, autentiški veidai, kilę iš tikro Lietuvos kaimo. Tokių veidų nepamatysi jokioje kitoje pasaulio vietoje.
D. Žiūra studijavo tapybą, bet paveikslų ant drobės netapo. „Mano santykis su tapyba nėra tiesioginis. Tačiau studijų metu įgytos žinios praverčia dirbant su vaizdu. Galiojančius dėsnius galima konceptualiai naudoti tiek kino kadre, tiek fotografijoje, tiek kituose vaizdo formatuose. Tai šviesa, kompozicija, spalviniai santykiai“, – vardijo menininkas, Vilniaus dailės akademijoje įgijęs magistro, o vėliau – meno daktaro laipsnį.
Besimokant akademijoje, atsirado Gintaro Šepučio pasirenkamosios videomeno studijos. „Jų metu susipažinau su video kamera ir esminiais video vaizdo kūrimo principais“,– prisiminė D. Žiūra.
Studijų Vilniaus dailės akademijoje (VDA) metu D. Žiūra sukūrė nemažai trimačių objektų. Kaip tik šių, prieš dvidešimt metų kurtų darbų paroda šiuo metu vyksta galerijoje „Trivium“. Nors kai kurie iš jų perdaryti naujai, bet vis dėl to, tai anot kūrėjo, retro paroda, nukelianti mus į praeitį.
D. Žiūra pasakojo, kad link 90-ųjų pabaigos objekto menas priėjo aklavietę. „Susikaupė nemažai darbų, kurių nebuvo kur dėti. Jie buvo padaryti iš trapių medžiagų ir reikalavo specifinių sandėliavimo sąlygų. Po parodų jie tapdavo niekam nereikalingi. Pasauliniame meno kontekste objektas taip pat tapo tarsi atgyvenęs ir užleido vietą kitoms meno formoms. Tuo metu įsigijau video kamerą.“
Kamera nukreipė kūrybiškumą kiek kita linkme. Atrodė fantastiškas dalykas – viskas telpa į video kasetę, kurią gali išskleisti į didžiulę projekciją. Nereikia rūpintis sandėliavimu, pervežimais ir kitomis problemomis. „To meto sąlygomis tai buvo ideali raiškos priemonė, leidžianti kurti įspūdingus dalykus minimaliomis sąnaudomis, – sakė D. Žiūra.
Visgi su laiku pasimatė, kad video darbai irgi sensta: susidėvi ir išsimagnetina juostelės ir pan. Bet, tada tai atrodė taip toli, kad tiesiog neegzistavo. „Video kamera buvo tarsi šviežio oro gurkšnis – naujų galimybių ir atsiveriančio pasaulio“, – su užsidegimu kalbėjo pašnekovas.
Filmavo tai, kas vyko aplink
Tuo metu menininkas tiesiog gyveno kartu su kamera: „ Ji buvo tarsi neatskiriama kasdienybės dalis – filmavau viską, kas vyko aplinkui: savo gyvenimą, keliones, neformalius vakarėlius.“
Tačiau kamera provokavo naujiems raiškos eksperimentams. D. Žiūra prisimena Dziga Vertovo filmą „Žmogus su kino kamera“. Čia kamera patenka į netikėčiausias situacijas, išstudijuojamos visos galimybės, ką su ja galima daryti.
D. Žiūros manymu, vienas tokių jo paties eksperimentų – kelionė į Gustonių kaimą su tikslu nufilmuoti visus ten gyvenančius žmones „Buvo neaišku, kas iš to išeis ir kaip žmonės reaguos į pasiūlymą filmuotis. Tarkim, fotografuojantis daugelis yra atradę būdus, kaip pozuoti, kaip save parodyti. Čiagi filmuoju minutę, tačiau kartais gali pasirodyti, kad ji trunka amžinybę – laikas priešais kameros objektyvą eina visiems skirtingai“, – su proceso subtilybėmis pažindino kūrėjas.
Ne visus kaimo žmones pavyko prikalbinti filmuotis. Tai, pasak menininko, esą visiškai normalu – kiekvienas turi skirtingą santykį su kamera, negali žmogaus priversti dalyvauti projekte prieš jo valią. Tačiau didžioji dauguma sutiko. „Man pačiam buvo netikėta, kad kažkas iš to gavosi,“ – sakė D. Žiūra ir pridūrė, kad projekto pradžia buvo panaši į avantiūrą. Dabar šis projektas jau yra įgavęs tam tikrą statusą ir simbolinę vertę. Tačiau pirmosios filmavimo sesijos buvo lyg vaikščiojimas po visiškai nežinomą ir beveik nelegalią teritoriją. Todėl buvo atvejų, kai žmonės tiesiog nenorėjo bendrauti ir užtrenkė duris.
Kokią žinutę nusiųstų sau į praeitį, jei galėtų susitikti su D. Žiūra iš 90-ųjų? „Tai labai priklauso nuo to susitikimo aplinkybių. Gali būti, kad bandyčiau duoti patarimų. Bet ne apie kūrybą, o pragmatiškus, gyvenimiškus dalykus. Tačiau nesu tikras, ar pavyktų su savimi susikalbėti. Jei susitiktume gyvai, kažin kuo visa tai pasibaigtų“, – juokėsi jis. Tačiau surimtėjęs, po neilgos pauzės pridūrė, kad turėtų, ką jam, Dariui, iš 90-ųjų pasakyt.
Darius Žiūra gimė 1968 m. Joniškėlyje. 1991–1997 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, 2017 m. apsigynė Meno daktaro laipsnį.
Yra surengęs virš dešimties personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, taip pat dalyvavo grupinėse parodose (Kraujas ir žemė, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, 2019; Laukiant kito atėjimo, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Šiuolaikinio meno centras „Zamek Ujazdowski“, Varšuva, Lenkija, 2018; Laikinasis ateičių institutas, Antverpeno modernaus meno muziejus M HKA, Belgija, 2017; 10-oji Kauno bienalė, 2016; Manifesta 7, Trentinas-Pietų Tirolis, Italija, 2007; Manifesta 5, San Sebastianas, Ispanija, 2004; ARS 01, Šiuolaikinio meno centras „Kiasma“, Helsinkis, Suomija, 2001, ir kitos parodos).
Savo kūryboje koncentruojasi į ilgalaikius projektus, kurie veikia kaip sistemos, kuriančios daugiasluoksnes struktūras, užpildytas įvairialypės patirties turiniu. D. Žiūros projektas „Garbės sargyba“ buvo vienas iš penkių Lukiškių aikštės memorialo konkurso finalininkų. Šiuo metu menininkas gyvena ir kuria Vilniuje.