Iššūkis – rasti naujų kadrų ir kampų
Mintis sukurti dokumentinį filmą apie V. Kernagį režisieriui A. Lekavičiui kilo dirbant prie ankstesnio filmo „Spec. Žvėrynas“ – rinkdamas jam medžiagą pamatė įrašą, kaip Aukščiausiosios Tarybos rūmuose dainuoja V. Kernagis. Pats iki tol apie jį nieko daug nežinojo – pažindinosi vėliau, peržiūrėdamas archyvinius video įrašus, kalbėdamasis su jo artimaisiais ir draugais. Dabar svarsto, kad gal taip buvo net geriau.
„Tik dabar, filmo pristatymo metu kyla tie klausimai dėl drąsos – pradedant kurti ar kuriant filmą jų nebuvo“, – prisipažino A. Lekavičius, spaudos konferencijos moderatoriaus Jogailos Morkūno paklaustas, kiek reikėjo drąsos kuriant filmą apie žmogų, kuris turėjo kažkokį santykį kone su visa Lietuva.
Filme atsisakyta dažno dokumentiniams filmams varianto, kai apie žmogų kalbinami kiti, jį pažinoję – viskas čia sudėliota iš archyvų, kuriuose kalba pats V. Kernagis. Būtent ši idėja ir noras kurti filmą apie gyvenimą, o ne apie tai, kaip buvo liūdna, įtikino V. Kernagio šeimą, kad verta patikėti turimus archyvus A. Lekavičiui ir leisti jam kurti šį filmą.
A. Lekavičius pasakojo žiūrovams taip pat norėjęs parodyti ir V. Kernagio gyvenime buvusius iššūkius. „Galbūt žiūrėdami, galvodami, kad jis gyveno pozityvų gyvenimą, kai pamatys, kad jis pats susikūrė su iššūkiais, turėjo depresinių etapų, gal ir juos įkvėps judėti į priekį“, – svarstė jis.
O pačiam A. Lekavičiui didžiausiu iššūkiu tapo rasti dar nematytos medžiagos ir naujų pasakojimo apie V. Kernagį kampų.
„Iššūkis parodyti tokį Kernagį, kuris būtu naujas tiek žmonėms, kurie gerai jį pažinojo, tiek naujai kartai, kuri tik žino jo dainas. Stengiausi atrasti naujų kampų, naujų kadrų, kad ta pažintis būtų nauja visiems“, – kalbėjo jis.
Laikas nuo laiko filmo montavimo metu A. Lekavičius rengdavo tarpines peržiūras su šeima – sako, labiau dėl faktų pasitikslinimo. Pasak V. Kernagio dukros Eglės Kernagytės, jis sugebėdavo išlaviruoti spręsdamas dėl to, į kurias jų pastabas atsižvelgti, ar ne. „Gal čia ir į gera išėjo tai, kad jis jo nepažinojo. Mes kartais gal per jautriai reaguodavome“, – prisipažino ji.
Visgi, ji tikino, kad žiūrėti filmą nebuvo sunku: „Žinoma, sukelia kažkokius prisiminimus, bet, iš kitos pusės, daug gražių prisiminimų, gražių emocijų – buvo labai smagu prisiminti, koks jis buvo šaunus ir nepakartojamas“.
V. Kernagio sūnus, Vytautas Kernagis jaunesnysis, taip pat sakė, kad jam buvo daugiau atradimų nei skaudžių dalykų. Ypač jam patiko, kaip filme atskleistas jo tėvų santykis, apie kurį iki šiol labai mažai kur buvo kalbama. Jis neslėpė, kad mama visai nemėgstanti būti viešumoje ir būtų neprieštaravusi, kad jos filme visai nebūtų likę – visgi, A. Lekavičiui pavyko jų santykius parodyti labai subtiliai, neperžengiant ribos.
V. Kernagio pamokas prisimena iki šiol
Aktorė Larisa Kalpokaitė prisipažino žiūrėdama filmą ne kartą nesuvaldžiusi ašarų. Ji iki šiol prisimena daugybę iš V. Kernagio gautų pamokų, pavyzdžiui, apie tai, kad artistas scenoje turi būti atviras tik iki tam tikros ribos: nuoširdus – taip, bet atviras ne iki galo. „Dabar, po tiek metų stoviu scenoje, galiu pasirašyti po šitais žodžiais“, – sakė ji.
„Jis man buvo sakęs, kad stovėti scenoje estradoje, taip išeiti ir dainuoti yra žymiai sunkiau nei pasislėpti už personažo. Tada tu niekur negali sumeluoti. Tai yra tiesa ir nors tada lyg protu suvokiau, bet dabar aš tą frazę, kai pati rengiu vakarus su žiūrovais, labai gerai suprantu“, – pasakojo L. Kalpokaitė.
Aktorius Jonas Braškys, prisimindamas V. Kernagį sakė, kad, kaip ir atskleista filme, jis žinojo savo vertę ir niekada nedarė nieko pusę kojos: „Vytas nebuvo tas su rūtų vainikėliu, kad man išeina – ne, jis žinojo, kodėl, ir darė. Jame buvo kaip motoriukas, kuris jį varė“.
„Teisingas jis buvo žmogus ir sakė tiesą, o kas nemokėjo to išgliaudyti – tai čia ne jo prasmė“, – kalbėjo J. Braškys, pridurdamas, kad taip ir nesusitaikė su V. Kernagio išėjimu ir jam jis vis dar gyvas.
Kino kritikė Izolda Keidošiūtė, V. Kernagį pažinojusi dar nuo paauglystės, kai susipažino dramos būrelyje, kol kas filmo dar neišdrįso pasižiūrėti.
„Bijau vienintelio, kad nepamatysiu kažko, kas labai svarbu apie Vytą pasakyti. Nė vienas nebūname iki galo atviras, o visi memuarai yra iki šiek tiek melas“, – kalbėjo ji.
Pati I. Keidošiūtė prisipažino, kad tada, kai dramos būrelyje sutiko Vytautą, iškart jį ir įsimylėjo. „Labai greitai praėjo, bet iš to išėjo, kad tapome labai geri draugai, paskui su Dalia – dar geresni draugai. Vytas buvo tas, kur niekada nemeluos. Jis sakė – ta mūsų hipių karta, mes nemeluojame. Vienas kitam galim žarnas pertraukti, viską pasakyti, bet, neduok Dieve pašalinis pasakys blogai – tada puoli ginti“, – prisiminimais dalinosi ji.
Bet visgi ji visada daugiausiai V. Kernagį vertinusi už jo paieškas, atkaklumą, už tai, kad jis visada savęs ieškojo: „Ateidavo momentas, kad supranta – šito nebenori, kitką nori daryti, ir tai jis padarydavo labai tiksliai“.
„Tos paieškos nustebindavo, atrodo jau pažįstu jį, bet kūrybine prasme visada stebino. Po tų dainų, poezijos, tai kabaretas, tai vedėjas televizijoje – viską mokėjo suderinti, padaryti. Tas ieškojimas buvo įkvėpimu, nors mūsų labai skirtingos profesijos“, – kalbėjo I. Keidošiūtė.
Ji įsitikinusi, kad ir dabar, visuomenės susipriešinimo laikais, V. Kernagis rastų išeitį. „Mūsų karta, ypač tie, kurie susidūrėme televizijoje, mene – mes turėjome tiek daug pastangų priešintis, kad mūsų dabar joks „Facebook“ ar dar kas nepasuks kur reikia.Mūsų negalima spausti, mes turime savo nuomonę – tai nuo tų laikų, kai turėjome priešintis, kalbėjome Ezopo kalba, kai galvodavome, kaip pasukti, kad pasakyti nors kiek tiesos. Jo nebūtų pareguliavęs niekas“.
O štai maestro dukra E. Kernagytė juokiasi dažniausiai prisimenanti tėčio pamokymą „duok durniui kelią“: „Ne kartą esu iš jo girdėjusi, to ir laikausi“.
Svarbiausia – jokio falšyvumo
Filme ne kartą rodoma, kaip V. Kernagis ieško savo kelio, kad jam svarbu, kad viskas būtų profesionalu ir tikra.
„Kernagis sakė, kad menas nebūtinai turi būti tikras, bet ne falšyvas. Tikuosi, kad filmas nėra toks“, – vylėsi A. Lekavičius.