Na ir kas, kad šiandien ji ir jos penki vaikai saugūs. Filmo kūrėjų komanda pasirūpino, kad Annos šeima pasitrauktų iš visai prie fronto linijos esančio Krasnogorovkos miesto į šalies sostinę Kijevą ir apsigyventų jų išnuomotame bute. Vos prieš dvi dienas Anna čia išsikrovė skubiai į lagaminą sumestus daiktus. „Jauku, komfortiška ir, svarbiausia, tylu“, – sako Anna ir pranešime žiniasklaidai pasakoja į kelionę išsiruošusi tą pačią akimirką, kai gavo pasiūlymą persikelti į Kijevą. Kas, kad daiktus teko rinkti tamsiuose, be elektros ir vandens likusiuose namuose.
Šį kartą Anna apsisprendė greitai. Visai kitaip buvo 2014-aisiais, kai irgi svarstė apie išvykimą. Tačiau tuomet nepasiryžo – tėtis buvo po infarkto, nenorėjo palikti jo, mamos ir sesers Olgos. Tėvų šiandien nebėra – tėtis mirė tais pačiais 2014-aisiais, kai Ukrainoje prasidėjo karas, mamos gyvybę pasigrobė koronovirusas. Krasnogorovkoje liko tik sesuo, jos sūnų Anna pasiėmė kartu į Kijevą. „Skambinau jai, sakau, tilpsim visi, atvažiuok, bet ji negali palikti darbo, namų ir gyvulių“, – pasakoja.
Sprogimas netoli Krasnogorovkos pažeidė vandens tiekimo sistemą. Anna pasakoja, kad miestas ateinančius mėnesius neturės vandens. Elektra po trijų dienų atsirado, tačiau niekas negali būti tikras, kuriam laikui. „Žiemą iš 2014 į 2015-uosius mieste mirtinai sušalo aštuoni senukai. Jei nebus vandens ir elektros, vėl ateis šaltis, žmonės negalės pasišildyti namų, bus naujų aukų“, – sako Anna. Gyvenimu tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, jai vadinti sunku. Kartais atrodo, kad Krasnogorovkos žmonės už kažin kokias nuodėmes yra iki gyvos galvos įkalinti karo kalėjime.
„Mes visą laiką laukėme taikos, galvojome, štai, praeis sunkūs laikai, susigrąžinsime Donecką, vėl galėsime pamatyti artimuosius, mano vyresnioji sesuo ten likusi, sūnėnas, gera draugė, vienuolikos vaikų mama. Jos sūnui – aštuoniolika ir ji nepaliauja verkti suprasdama, kad jis turės kariauti. Tai – siaubinga, niekam negalima linkėti, kad jie tokius dalykus patirtų“, – sako Anna.
Ji atsargiai planuoja savo kelionę į Lietuvą. Vasario 28 dieną Vilniuje pagaliau turėtų įvykti filmo, kurio pagrindine heroje ji tapo, raudonojo kilimo premjera. Moteris labai norėtų atvykti ir atsivežti į Lietuvą visus savo vaikus, tačiau situacija visiškai neaiški – niekas nežino, ar skraidys lėktuvai, ar šeimai bus leista išskristi. „Kartais man atrodo, kad maučiau iš Ukrainos nė neatsisukdama, taip, dabar mes saugūs, kol kas gyvename taikoje, turime kiekvienas savo lovą, namuose šviesu ir šilta, tačiau mintimis aš ten, kur likę man brangūs žmonės, aš negaliu negalvoti apie tai, kas mūsų laukia ir ar turėsime, kur grįžti, kai reikės grįžti? Karo žmonės gyvena siurrealistinėje tikrovėje, mums tampa normalu tai, kas normaliomis sąlygomis neįmanoma ir nepriimtina“, – ji sako.
Ukrainiečių režisierė Iryna Tsilyk savo filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.
Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, Niujorko publikai pristatytas „MoMa“ modernaus meno muziejuje, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, pelnęs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų bendras ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) Lietuvos kino teatruose bus pradėtas rodyti nuo kovo 4 dienos.
Kartu su ukrainiete režisiere I. Tsilyk filmą kūrė ir lietuvių komanda – garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Filmo prodiusere tapo dokumentinių filmų kūrėja Giedrė Žickytė.
„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux“.