– Kokia yra Daivos ir Astos tandemo istorija? Kada joje atsirado kinas?
– Daiva: Susipažinome video gamybos įmonėje „Reklamos gamintojų bazė“, kurioje įsidarbinome kelių mėnesių skirtumu. Dirbome viename kabinete, tačiau jis buvo didelis, daug kolegų, o ir kiekviena turėjome savo užduočių. Kartą reikėjo įgyvendinti didžiulį reklamos projektą užsienio klientui, visi įmonės prodiuseriai dirbo drauge, taip susibendravome ir susibičiuliavome. Esame labai skirtingos, tačiau viena kitą papildome. Ir stipriosios pusės mudviejų skirtingos. Vėliau darbavomės savo reklamos gamybos kompanijoje „Tape“. Tai mūsų ryšį tik sustiprino, nes tapome drauge atsakingos už daugybę dalykų.
– Asta: Pradėjau nuo studentiškų filmų prodiusavimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip pat dirbau su keletu režisierių trumpametražių filmų festivalyje AXX, kuris padėjo prasiveržti ne vienam jaunam talentui, tarp jų ir Emiliui Vėlyviui. Su Daiva kaip tandemas pradėjome su Emilio filmu „Redirected“, tai buvo 2012 metais.
– „Redirected“ neabejotinai puikuotųsi judviejų pasiekimų topo viršūnėje, o ką dar į tokį sąrašą įtrauktumėte?
– Daiva: Visi mūsų darbai verti dėmesio (šypsosi).
– Asta: Kiekvienas jų tapo unikalia lietuviško kino istorijos dalimi, padarė vienokį ar kitokį proveržį. „Redirected“ bendrai virto reiškiniu. „Trys milijonai eurų“ savo laiku surinko daugiausiai pajamų iš bilietų, o „Zero 3“ rekordiškai startavo ir pirmąjį savaitgalį surinko net 68 tūkstančius žiūrovų.
– Daiva: Išties džiugu, kad mūsų filmai visų laikų geriausiųjų sąrašo viršūnėje iki šiol. Jų pasiekimai Lietuvoje didesni nei „Ledynmečio“, „Avataro“ – tai buvo neįtikėtina, bet lietuviška produkcija išties pralenkė Holivudo grandus. Turiu paminėti ir gyvą muzikos ir juodojo humoro projektą „Zero Live Show“, kuris užpildė visas Lietuvos arenas. Dabar galime drąsiai sakyti, kad Emilis Vėlyvis jau tuomet numatė Rusijos grėsmę ir atspėjo įvykių seką mūsų regione.
– Kaip į šią jūsų odisėją įsiliejo „Vesper“? Mokslinės fantastikos filmas – dar vienas naujas iššūkis?
– Asta: Į mus kreipėsi Kristina Buožytė, ieškojusi stiprių prodiuserių, kurie galėtų įgyvendinti jos ir Bruno Samper idėją. Man ir Daivai visuomet svarbu ne tik kokybiškai atlikti darbą iki filmui pasiekiant ekranus, bet ir sėkminga jo kelionė po to. Nesikartoti – labai svarbu siekiant nuolat tobulėti, tad kai perskaitėme scenarijų, iškart supratome, kad tai iššūkis, kurio norime imtis.
– Daiva: Kristina yra milžinišką potencialą turinti režisierė, ji Lietuvoje vienintelė kuria mokslinę fantastiką. O tai būtinas industrijai žanras ir puiki galimybė garsinti šalį pasaulyje! Daugeliu aspektų tai buvo teisingas pasirinkimas mums, kaip mėgstančioms naujoves – nauji režisieriai, naujas žanras, naujos rinkos, tarptautiniai partneriai, didesnis biudžetas, kuris reiškia didesnes galimybes.
Nedelsdamos sutikome – supratome, kad be mūsų, tokių išprotėjusių (juokiasi), „Vesper“ galbūt taip ir neišvystų dienos šviesos. Juk iki skambučio mums Kristina ir Bruno galimybių ieškojo dešimt metų. Kitiems sudėtinga buvo patikėti jų vizija, įžvalgomis ir lūkesčiais. Tai skambėjo neįgyvendinamai.
– Kristina su Bruno taip pat yra kūrybinis tandemas. Kaip sekėsi dirbti dviems duetams?
– Asta: Taip, jie vienas kitą papildo, lygiai kaip mes. Diskusijų kyla įvairiausių sudėčių komandose, šiuo atveju nebuvo sudėtingiau. Visi suprantame žaidimo taisykles, žinome, kad siekdamas tikslo kai kur turi nusileisti, kai kur – pastovėti už save. Bet tikslas tas pats – sukurti kuo geriausią filmą.
– Daiva: Visi mes ryškios asmenybės su labai tvirtomis nuomonėmis. Visgi su Asta esame tiek susidirbusios, kad padiskutavusios tarpusavyje kitiems pristatome bendrą, kompromisinę nuomonę. Taip pat elgiasi ir Kristina su Bruno. Tiesa, kartais tekdavo prisiminti ir savo praktinę patirtį kine – jos mudvi turime daugiau, tad žinojome, kas veiks, o kas ne, tad stengdavomės režisierius įtikinti, kad esame teisios. Galiausiai jie už tai padėkodavo.
Šiame vingiuotame procese mus išgelbėjo sutampančios vertybės, panašūs požiūriai ir tie patys siekiai. Juk neretai prodiuseriai nori dirbti greičiau, paprasčiau, trumpiau, pigiau, o režisieriai – įdomiau, sudėtingiau, ilgiau. Mes su Asta esame nuoširdžios kino meno gerbėjos, mums svarbios kūrybinės ambicijos ir galutinis rezultatas. Tad ginčydavomės tik dėl galimybių – kaip įvilkti norus į realistišką rūbą.
– Pakalbėkime apie galimybes. Penki milijonai eurų – daug ar mažai kokybiškam europietiškam kinui?
– Daiva: Sudėtinga taip vertinti – juk negalima paprastai atsakyti į klausimą „Kiek kainuoja automobilis?“ O koks? Istorinė drama su daugybe masinių scenų ir kostiumų ar dviejų šiuolaikinių žmonių santykius narpliojanti istorija? Patraukliausias partneriams yra mažo, iki 1–3 mln. eurų biudžeto filmas. Kad sėkmingas europietiškas filmas turėtų galimybę atsipirkti bei uždirbti, biudžetas turėtų neviršyti dešimties milijonų. Tad penki – vidutinė suma, padorus biudžetas tarptautiniame kontekste.
Bet „Vesper“ – tai mokslinė fantastika, ateitis! Negalėjome nieko įsigyti, gaminome kiekvieną elementą, rekvizitą, kostiumą, dekoraciją, 40 proc. filmo – kompiuterinė grafika. Visa tai įvertinus penki milijonai nėra didelė suma. Pasižiūrėję filmą profesionalai teigia, kad negalėtų niekaip atspėti, jog išleista tik tiek.
– Asta: Perskaičiusios scenarijų supratome, kad filmas negali būti lietuvių kalba, kad norėdamos patekti į konkurencingą užsienio rinką turime dirbti su anglakalbiais aktoriais. Užsienio partneriai nenorėjo patikėti, kad visa tai įgyvendinama, ir buvo maloniai nustebinti, kad idėjos neliko tik paveikslėliuose.
– Daiva: Galiu pasidalinti vienu kuriozu. Filmą gamino trys šalys partnerės – Lietuva, Prancūzija ir Belgija, kiekviena su savo indėliu. Prancūzai rūpinosi kompiuterine grafika ir postprodukcija, o belgai pasiūlė nuostabius kostiumų dizainerius, specialiųjų efektų gamybos įmonę ir pagrindinį filmo dailininką.
Taigi belgas dailininkas atvyko į Lietuvą, dalyvavo pasiruošimo etape, renkant lokacijas ir tuomet... tiesiog dingo. Išsigando režisūrinių ambicijų, kurios, kaip jam pasirodė, niekaip nederėjo su turimu biudžetu. Turėjome įtikinti partnerius Prancūzijoje ir Belgijoje, kad lietuviai dailininkai yra stiprūs profesionalai, kad sugebės įgyvendinti visas vizijas. Užsieniečiai ieškojo specialistų net kaimyninėse šalyse, nenorėjo nusileisti. Užtrukome, bet savo pasiekėme.
– Asta: Taip, mūsų dailininkams rezultatas rūpėjo ne mažiau nei mums. Tai dar vienas vertybinis sutapimas.
– Daiva: „Vesper“ subūrė svajonių komandą. Juk kino mechanizmą sudaro tuzinas departamentų, šimtai žmonių, jis turi veikti nepriekaištingai. Svarbi ir darbinė pusė, ir vidinis tikėjimas. Dirbome per karantiną, buvo labai šaltas pavasaris, naktinės pamainos, atšiaurios lokacijos – miškai, durpynai, pelkės... Sunku buvo ir fiziškai, ir psichologiškai.
– K. Buožytė yra sakiusi, kad kiekvienas žiūrovas „Vesper“ gali rasti sau svarbiausią žinutę, nes jų filme ne viena ir ne dvi. Kokią išskirtumėte jūs – jau kaip filmo žiūrovės, ne kaip prodiuserės?
– Asta: Viltis. Šviesesnio rytojaus viltis, už kurią kovoji tu pats.
– Daiva: Atskleisiu, kaip rekomendavau filmą savo vaikams. Sakiau, privalote jį pamatyti, kad suprastumėte, kaip reikia kovoti už save, savo ateitį, ir niekuomet nepasiduoti. Kaip matyti prasmę, turėti tikslų, ir jų siekti. Tai svarbiausi dalykai, kurie mane šioje istorijoje palietė. Mano, turbūt ir daugelio mano kartos žmonių, vaikystė Sovietų sąjungoje nebuvo labai lengva. Ta kova dėl vietos po saule filme atskleidžiama labai gražia forma.
– Asta: Simboliška, kad ši „Vesper“ žinutė, raginanti nepasiduoti, persikėlė ir į filmo gamybos procesą, apie kurį jau pasakojome. Nežinau, ar galima tai vadinti pamoka, galbūt priminimu, koks svarbus yra psichologinis lankstumas ir sugebėjimas adaptuotis. Vesper prisitaikė prie situacijos ir kovojo iki galo, lygiai taip pat ir mes, ištikus pasaulinei krizei, turėjome būti stiprios ir lanksčios, kad procesas įvyktų.
– Kada eisite atostogų? Galbūt „Vesper“ premjeros dieną, rugsėjo 30-ąją?
– Asta: Su premjera niekas nesibaigia, juk filmas tik pradės savo kelionę kino teatruose. Dar bus ir festivalių. Be to, spalio 14-ąją mudviejų su Daiva laukia dar viena premjera – Emilio Vėlyvio trileris „Piktųjų Karta“. Pastarieji treji metai be proto intensyvūs, einame miegoti ir atsibundame su mintimis apie vieną ar kitą projektą. Jie „nepaleis“ ir premjeros dieną. Jei atvirai, svajoju bent jau apie šventinį Kalėdų laikotarpį be kompiuterio ir telefono.
– Daiva: Jau vyksta kitas projektas, kol kas vystymo stadijoje, o po Naujųjų prasidės intensyvus pasiruošimas gamybai. Tai turbūt ir yra sudėtingiausia mūsų darbe – mes neturime prabangos visa galva pasinerti į atostogų ritmą ir visiškai atsiriboti nuo darbinės veiklos. Aš dalį laiko gyvenu Portugalijoje, Asta – Kanadoje, ne visuomet būname vienoje vietoje, bet abi nuolat veiksme. Jei ne filmavimo aikštelėje, tai telefone, kompiuteryje. Jei ne skambiname – tai sprendžiame iškilusius uždavinius, strateguojame. Jei baigiame filmuoti, tai pildome ataskaitas, ir tuo pat metu dalyvaujame naujuose konkursuose, rengiame paraiškas.
Būna labai ilgų laikotarpių be laisvadienių. Pavyzdžiui, kai dėl pirmojo karantino iš kovo mėnesio pasislinko „Piktųjų kartos“ filmavimas, į rugsėjį. Atrodo, rugsėjo 12-ąją turėjome išeiginę, o kita poilsio diena buvo per Jonines, jau baigus „Vesper“. Net pasitikdamos Naujuosius ruošėme audito ataskaitas. Visko būna – kai patenkame į ribinę būseną, aš imu tapyti, o Asta – fotografuoti. Tuomet sakome – ačiū, niekada daugiau.
– Asta: Ir labai greitai suprantame, kad be kino ir jo keliamo adrenalino mes tiesiog negalime.
– Daiva: Kine nuostabiausia yra tai, kad kiekviena diena vis kitokia. Naujos mintys, naujos idėjos, nauji scenarijai ir nauji jų įgyvendinimo keliai – niekada nenuobodu. Galbūt kai ką rutinos neturėjimas veda iš proto, bet ne mus. Mes visada renkamės kino magiją (juokiasi).