Folkloro diena – retai pasitaikanti galimybė žiūrovams išsamiai susipažinti su Lietuvos regionų ypatumais. 6000 Folkloro dienos atlikėjų sugužėjo į Vilniaus Senamiestį pristatyti Lietuvos regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos.
Folkloro dienos programa skelbė, kad svarbiausia mūsų paveldėtosios kultūros žinia – pasaulis yra šventas. Šventumas persmelkia visa, kas regima ir neregima, kas auga, stiebiasi, klesti ir nyksta, kas esti, buvo ir bus. Tai esminis senosios pasaulėžiūros bruožas, lėmęs žmogaus būdą būti pasaulyje, santykį su aplinka. Taip pasaulį ir save suvokiantis žmogus ugdomas gerbti, tausoti jį supančią aplinką, naudotis teikiamomis gėrybėmis ir ištekliais ne daugiau, negu būtina, ieškoti būdų, kaip gyventi, išgyventi, jausti esaties prasmę ir būti laimingam.
Programai įvardyti pasirinkta Kazio Sajos apsakymo magiškoji formulė – rasi rasoj rasi, rasi rasoj rasi... – kvietė ieškoti ir teikė viltį tą esmę rasti. Rasa – vienas gražiausių, ryškiausių pasaulyje pasklidusio šventumo, gyvasties, skaistumo, pasaulio rasmės ir esmės simbolių. Daugiareikšmes, magiškas, antgamtines savybes jam teikia lietuvių ir daugelis pasaulio kultūrų.
Folkloro dienos dalyviai – geriausi folkloro dainininkai, muzikantai, pasakotojai, tautodailės tradicinių amatų meistrai, kiti etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo tradicijų puoselėtojai – programoje nuo ryto Bernardinų sode, Pilių teritorijoje, Katedros aikštėje, kitose Vilniaus vietose atskleidė savo kraštų paveldo prasmes ir grožį, o dienos pradžios ir pabaigos renginiai, apeiginiai, įtraukūs akcentai padėjo sukurti Šventę.
