Tai kada gi atsirado garsinis ir spalvinis kinas?
Fono-kino-teatras (pranc. Phono-Cinéma-Théâtre) – tai skirtingus laikmečius jungiantis sumanymas, kuris lig šiol kelia nuostabą ir įkvepia. Ši istorinė įdomybė, nukelianti mus į 1900 m. Pasaulinę parodą Paryžiuje, yra tarsi išskirtinė gražiosios epochos Paryžiaus diorama, atskleidžianti tuo metu statyto miesto ir kurto naujo meno daugialypę prigimtį. Be to, šis reiškinys paneigia plačiai paplitusius įsitikinimus, kada atsirado garsinis ir spalvinis kinas.
Apie šį laikotarpį ilgą laiką žinojome tik iš nebylių Toulouse Lautreco plakatų ar Paulio Nadaro nuotraukų. Fono-kino-teatras jūsų akims ir ausims pristato žymiausius to meto aktorius, šokėjus, mimus ir klounus, visą kūrėjų žiedyną: tai Sarah Bernhardt, Coquelin l'Aîné, Cléo de Mérode, Félicia Mallet, Réjane, Miss Zambelli, Emilio Cossira, Little Tich. Tai nepaprastas reginys, kuriame kino juosta sinchronizuojama su fonografu (filmai rodomi su garso įrašais – dainomis, monologais, pjesių ištraukomis), ir visa tai vyksta dalyvaujant aukščiausio statuso atlikėjams iš „Comédie-Française“, „Opéra Garnier“, „Opéra Comique“ ir Didžiųjų bulvarų teatrų, muzikholų ir cirkų. Kino juostose, kurios dažnai būdavo spalvintos ranka, visi šie atlikėjai kalba, dainuoja, juda pagal muziką.
Filmavimai pagal garso įrašus ir rankinis sinchronizavimas
1899 m. gruodžio 27 d. inžinierius ir pramonininkas Paulis Decauville’is lengvatinėmis sąlygomis įsigijo apie 210 kvadratinių metrų plotą Rue de Paris gatvėje, 43 name, prie Invalidų tilto. 1900 m. kovo 2 d. Decauville’is įkūrė akcinę bendrovę „Société anonyme du Phono-Cinéma-Théâtre“, kurios kapitalas buvo 100 000 frankų (jie įsikūrė netoli „Théatroscope“, dar vienos reikšmingos įdomybės, pristatytos pasaulinėje parodoje). Šio projekto iniciatorė aktorė ir šokėja Marguerite Vrignault tapo meno vadove. Filmavimus režisavo Clément’as Maurice’as, artimas brolių Lumière’ų bičiulis. Buvo naudojama 35 mm kamera su viena centrine arba dviem šoninėmis angomis (Ambroise-François Parnaland’o sistema).
Ant stogo įrengtoje kino studijoje buvo filmuojama likus nedaug laiko iki Pasaulinės parodos atidarymo. Filmavimai vyko pagal garso įrašus (vėliau Léon’as Gaumont’as tokiu pat būdu kūrė savo fonoscenas). Naudotas Henri Lioret’o fonografas „L‘Idéal“ su dideliais, 22 cm aukščio ir 13 cm skersmens cilindrais, išsaugančiais iki 4 min. trukmės įrašą. Pirmoji Fono-kino-teatro peržiūra įvyko 1900 m. balandžio 28 d. Operatoriai – Georges’as ir Léopoldas Maurice’ai, Clément’o Maurice’o sūnūs. Vaizdo ir garsosinchroną rankiniu būdu užtikrino mechanikai, pagal poreikį lėtinę arba greitinę fonografo cilindro nuskaitymą.
Po šlovingos premjeros – užmarštis dešimtmečiams
Nepaisant itin žymių aktorių, dainininkų, šokėjų, klounų ir mimų, puikių atsiliepimų spaudoje, nuostabaus François Flamengo plakato, gala vakarų, publikai reginys neįtiko. 1901 m. Lapkričio 26 d. bendrovė buvo panaikinta, nors tai nesutrukdė 1901–1902 m. toliau demonstruoti Fono-kino-teatrą Paryžiuje, Šveicarijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje. Vėliau ši pramoga buvo pamiršta ir tik ketvirtajame dešimtmetyje ją atrado iš naujo.
„Pirmoje bangoje“ bus parodyta unikali restauruota 2012 m. kopija. Šiuo metu turimos medžiagos trukmė – 77 minutės (išliko 23 filmai iš 41). Festivalyje šiai programai akompanuos pasaulinio masto nebyliojo kino muzikos specialistas ir istorikas Johnas Sweeney, suradęs originalias orkestruotes ir atkūręs trūkstamas repertuaro dalis, taip galutinai sugrąžindamas šiam fin-de-siècle reginiui tikrąjį žavesį ir unikalumą.
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 12–15 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 20–22 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.