Fotografas Tomas Pabedinskas prekybos centre atskleidė netikėtą socialinio gyvenimo pusę: ten – ne tik pramogos, bet ir nuobodulys ar vienatvė

„Spektaklio vienišiai“, – šis teatro afišos vertas parodos, rodomos Vilniaus fotografijos galerijoje, pavadinimas, savyje koduoja labai netikėtą prasmę: fotografas Tomas Pabedinskas susifokusavo į žmones, atėjusius į prekybos centrą. Į autoriaus objektyvą, tiesa, jie pateko ne dėl to, kad atėjo pirkti duonos ir pieno, bet tam, kad būtų galima atskleisti visiškai netikėtą socialinio gyvenimo pusę, kuri, anot jo, persikėlė iš miesto centro gatvių į prekybos centro pasažus.

T. Pabedinskas tikino šitaip siekęs užfiksuoti neapibrėžtumo kupinas akimirkas, kai prekybos centro lankytojai ar darbuotojai atitrūksta nuo numatyto vartojimo scenarijaus – čiagi, anot jo, būtent ir atsiskleidė žmogaus vienatvės pojūtis.

Kokiu pjūviu pasižiūrėsi

„Mes ateiname į prekybos ir pramogų centrą, bet ten galima pajusti visiškai priešingas emocijas – gana netikėtai. Tie kontrastai ryškūs, aiškesni negu kasdienybėje ar miesto gatvėje. Šios parodos pavadinimas atspindi atitrūkimo nuo aplinkos, nuo įvairių siūlomų veiklų, pramogų aspektą. Jis gal yra netikėtas, neatitinka visuotino lūkesčio, ką turėtume rasti prekybos centre, kur, regis, būtų galima pasislėpti nuo netobulos išorinės tikrovės. Tačiau iš tiesų, čia labiau išryškėjo nuobodulys ir nuovargis, vienatvė. Kita vertus, gal kitas fotografas ar prekybos centro lankytojas pastebėtų kitus dalykus, priklauso, kokiu pjūviu pasižiūrėsi. Jeigu kalbant konkrečiai apie fotografiją – tai gan fotogeniška erdvė, žvelgiant fotografo akimis“, – sakė T. Pabedinskas.

Kitas fotografas nufotografuotų kitaip – tai ir yra fotografijos fenomenas? „Vėlgi, neatitikimas tarp to, ko mes laukiame iš fotografijos, ir kaip mes ją įprastai suprantame – kaip objektyvų atvaizdavimą ir dokumentą. Tačiau kaip mes kiekvienas skirtingai matome, taip ir fotografai skirtingai fotografuoja. Taip, nepaneigsi, kad fotografijose matomi žmonės tą akimirką buvo prekybos centre – dokumentas. Bet visada yra atranka, kokias akimirkas, objektus, kokius momentus iš nuolatinės gyvenimo tėkmės pasirinkti. Šis pasirinkimas labai svarbus, kita dalis – kaip tu juos parodai, kokią emociją, prasmę perteikia vaizdas. Visada galvojame, kad nuotrauka yra gan objektyvus dokumentas, deja, yra ir to subjektyvaus matymo – abu aspektai susijungia“, – aiškino T. Pabedinskas.

Šiuolaikinės fotografijos mene, pasak T. Pabedinsko, prisideda ir dar vienas svarbus aspektas – idėja arba koncepcija: „Kartais koncepcija netgi svarbesnė – fotografas yra jos kūrėjas, gal mažiau vizualios, materialios išraiškos įgyja, bet kalbant apie šiuolaikinį meną, fotografiją – tai itin aktualu.“

Šiuolaikinė fotografija yra T. Pabedinsko tyrimų objektas – jis dėsto Vytauto Didžiojo universitete, išleido dvi monografijas apie šiuolaikinę Lietuvos fotografiją, nuolat skelbia mokslinius ir kritikos straipsnius. Paklaustas, kokios tendencijos iš tiesų vyrauja šiame lauke, pašnekovas sakė dažnai sulaukiantis tokio klausimo.

„Jis yra gana sudėtingas, ta prasme, kad dar turbūt esame tokiame laikotarpyje, kai iš kelių vyraujančių tendencijų sunku būtų įžvelgti vyraujančią. Manau, būtent įvairovė šiandien yra laiko ženklas – daug įvairiausių krypčių egzistuoja vienu metu. Apibendrinančios vienos tendencijos Lietuvos fotografijos mene neišskirčiau, yra aktualių temų, bet savo metodais, rezultatais, stilistika, idėjomis – nėra aiškiai vyraujančių krypčių“, – darė išvadą kūrėjas.

Atsigręžęs į savo parodą „Spektaklio vienišiai“, T. Pabedinskas samprotavo, kad, nors ji ir atrodo sukurta chronologiniu požiūriu, bet, iš esmės, yra labiau tradicinė: „Dėl technologijos – tai analoginiai atspaudai; Klajoji po prekybos centrą taip, kaip anksčiau fiksuodami vaizdus vaikščiojo fotografai po miesto gatves. Ir darbo metodas, ir rezultatas – labiau tradicinis, šiuo atveju.“

Stengėsi būti kuo mažiau pastebimas

Iš tiesų, nors parodoje rodomuose darbuose užfiksuota prekybos centro erdvė, tačiau galima pamanyti, kad tai tarsi pagautos gatvės akimirkos, matyt, ir iššūkiai fotografuojant buvo panašūs. Tačiau T. Pabedinskas tikino, kad su piktomis reakcijomis jam susidurti neteko, bet pasakymų, kad fotografuoti negalima visgi sulaukė. Laimei, tai nebuvo dažni pastebėjimai, tad darbui netrukdė.

„Aišku, visą laiką stengiausi kuo mažiau kištis į situaciją, būti kuo mažiau pastebimas. Kiek tai apskritai įmanoma, kad fotografavimo vyksmas nepakeistų natūralaus elgesio ir įvykių tėkmės. Daugeliu atvejų tai pavyko – lankytojai ir darbuotojai manęs nepastebėdavo arba gal tiesiog elgdavosi natūraliai, todėl ypatingų nuotykių nebuvo“, – pasakojo T. Pabedinskas.

Pasiteiravus, ar neteko prekybos centrų kaulyti leidimo fotografuoti, T. Pabedinskas sakė, kad tokių minčių turėjęs prieš imdamasis šios serijos. „Bet fotografuota bendroje prekybos centro erdvėje, kur nematyti jokių ženklų, kad draudžiama fotografuoti ar filmuoti. Iš tiesų apsiėjau be oficialių leidimų. Pats procesas buvo gan nekomplikuotas. Galbūt reikalavimai, leidimai arba draudimai yra teisėti, bet kuo daugiau yra formalių suvaržymų, tuo sunkiau fotografui dirbti, palikti liudijimą apie šiandieną, kaip tai darė ankstesnių laikų fotografai. Iki šiol praėjusius laikus pažįstame iš jų nuotraukų, džiaugiamės jų kūryba“, – pažymėjo pašnekovas.

Spaudos fotografija, dėl įvairiausių draudimų, kaip yra pastebėjęs fotomenininkas Arūnas Baltėnas, „tampa be druskos“. Gyvenimas, anot jo, tampa prėskas, atsargus, tai esą visuomenės raidos problema – sveiko proto ir prigimtinės teisės supratimą bandome pakeisti užrašytu teisynu, kuris reguliuoja mūsų gyvenimus. Permesdami atsakomybę teisininkams, jo manymu, varome save į kampą. Vidinio supratimo pakeitimas, kaip reikia elgtis, keičiamas užrašytu kodeksu.

T. Pabedinskas su šia nuomone visiškai sutiko. „Kartais bandai išbalansuoti, kad neperžengtum kažkokių teisinių ribų...Gana didelė dalis visuomenės yra girdėję apie savo teises, net jeigu ir detaliai visko nežino, bet užtat atsiranda nenoras būti fotografuojamam. Teisinis reguliavimas persiduoda visuomenės nuotaikoms, be abejo, tada fotografo padėtis keičiasi, kinta ir jo kūryba. Apskritai tos laisvos, spontaniškos fotografijos, kuri fiksuotų natūralias akimirkas, mažėja“, – situacijos pokytį įžvelgė fotografas.

Pasamprotavimui, kad baimės, ko gero, iškyla ir dėl nežinios, kurgi bus rodomas atvaizdas, ne tik dėl žinojimo, kad turi teisę nesutikti ir prieštarauti, T. Pabedinskas pritarė: „Taip, kartais baimės turi ir realesnį pagrindą. Fotografijų sklaida daug laisvesnė, platesnė, sunkiau numatoma ir kontroliuojama, negu anksčiau. Visi socialiniai tinklai, internetas, lengva manipuliacija kontekstais – aišku, pačios aplinkybės yra kitokios.“

Kiekvienai temai ir idėjai pasirenka skirtingą technologiją

Konkretų momentą, kada nusprendė ir suvokė norintis būti fotomenininku, T. Pabedinskas sakė, įvardinti būtų sunku, bet pats fotografavimas kaip laisvalaikio veikla pasirodė įdomi gan anksti – jau paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse.

„Studijavau menotyrą, menų istoriją ir teoriją, tada ne vien fotografijos paskaitos, bet ir platesnis meno konteksto ir istorijos pamatymas padėjo geriau suprasti, ką fotografuoti, kryptingiau tai daryti, surasti kažkokias temas. Fotografija nuo pomėgio, tikiuosi, virto pagrįstesne ir nuoseklesne kūryba“, – vylėsi autorius.

Tarp T. Pabedinsko darbų – ir spalvotos, ir juodai baltos fotografijos. Paprašytas papasakoti, kam gi iš tiesų teikia pirmenybę, fotografas aiškino, kad kiekvienai temai, idėjai jis pasirenkąs skirtingą technologiją.

„Gali būti spalvota ir ne. Pavyzdžiui, prieš daug metų išėjusi knygelė apie subkultūras (T. Pabedinsko ir R. Pranskevičiūtės knyga „Subkultūra“, 2012) kurta studijoje, ne gatvėje. Nuotraukos spalvotos, naudojau skaitmeninį fotoaparatą, nes tiesiog taip patogiau. Dirbant su žmonėmis reikia greito fotografavimo, o dabartinė eksponuojama paroda – visiškai kitokia – fotografuota su juostele, rankomis spaustos juodai baltos fotografijos analoginiu būdu. Stilistika kitokia, įkvėpė amerikietiškos gatvės, kelio fotografijos. Viskas priklauso nuo idėjos, nuo to, kokią turi viziją, kokio nori rezultato, estetikos – tuomet renkiesi, nesu prisirišęs prie vienos technologijos. Analoginė fotografija – nišinė veikla, tikrai atgimstanti, ją dalis entuziastų fotografų atgaivina. Kūrybiniu braižu gali būti ir toks kelias. Suprantu, kodėl tai vertinama – visai kitas procesas, kita atvaizdo vertė, pagaliau, kad ir kiek kalbėtume apie skaitmeninį amžių, bet tas materialumas, daiktiškumas iki šiol yra svarbus“, – neabejojo fotografas.

Kaip mažas stebuklas!

T. Pabedinskas pasakojo, kad yra net kelios priežastys, kodėl jis nutaręs pats įsigilinti į visą procesą, nesinaudojo laboratorijų teikiamomis paslaugomis.

„Kaip ir daugeliui, pradėjus dirbti fotolaboratorijoje, tame tamsiame kambaryje, neišvengiamai kyla susižavėjimas. Kaip mažas stebuklas! Matai atsirandant vaizdą. To entuziazmo kurį laiką buvo tikrai nemažai, galbūt kažkuriuo momentu pradedi pritrūkti laiko šalia kitų darbų, nuvargsti, bet kai ima matytis rezultatai, bandai save motyvuoti pabaigti tai, ką pradėjęs. Skaitmeninėje laboratorijoje būtų sudėtinga išaiškinti, kaip darbai turėtų atrodyti, o čia autorinis procesas – bandai padaryti kuo arčiau savo įsivaizdavimų. Pagaliau technologiškai – šią seriją mačiau labiau kaip tradicijų tąsą, nei kažką labai novatoriško“, – kūrybinio proceso uždavinius įvardino fotografas.

Pats analoginis procesas, anot jo, svarbi noro tęsti gatvės fotografijos tradicijas dalis. „Kita vertus, norėjosi žiūrovui sukurti kuo autentiškesnį įspūdį, nes jeigu būtų spalva, skaitmeninė technologija, aplinka atrodytų visai kitaip, labiau primintų tai, ką matome nuėję į prekybos centrą arba tokią blizgią, reklaminę, komercinę estetiką, o šis procesas padėjo atitrūkti nuo to“, – konstatavo jis.

Fotografijos menas, T. Pabedinskas tikino, jam yra priimtinas būdas surasti santykį su aplinka: „Tai stebėjimas nesikišant, ką fotografija dažnai leidžia daryti, santykis su tuo, kas vyksta aplink. Aišku, galima dirbti ir kitaip, bet fotografija kaip stebėjimo užfiksavimo įrankis – artimas ir priimtinas.“

Tačiau laikotarpio atspindėjimui T. Pabedinskas norėtų turėti daugiau laiko. „Fotografijos praktika yra vis dar kaip laisvalaikio užsiėmimas, šalia kritikos, teorijos dėstymo, administracinių darbų... Bet drauge tai reiškia ir visišką laisvę – nesi prisirišęs prie įsipareigojimų, kūrybinių madų ar ideologinių tendencijų. Yra ir trūkumų – padarai mažiau, bet užtat tada, kai tau atrodo prasminga, kai esi visiškai laisvas kurti taip, kaip tau tuo metu atrodo, kad yra geriausiai“, – kalbėjo fotomenininkas.

Ar yra iš tų, kurie fotoaparatą turi visada po ranka? „Kaip ir visi, nuolat nešiojuosi su savimi išmanųjį telefoną, bet tą jausmą, kad praleidai įdomų kadrą – visi turbūt esame patyrę, lemtingu momentu kaip tyčia pasibaigia juostelė... Bet tokio vieno kadro, dėl kurio vis apgailestaučiau, esą, gaila, čia būtų buvęs gyvenimo kadras – ne, tokio mintyse neturiu. Gyvenimo kadras dar laukia? Tikėkimės, turbūt. Toks kadras ne tik ateina, jis įvyksta, kartais tampa vertingesnis ar įdomesnis, nei galėtum suplanuoti, net nereikia aiškaus įsivaizdavimo, koks tas vienintelis auksinis kadras galėtų būti... Taip, pats geriausias dar laukia ateityje! Svarbu būti atviram – tiek vizualiniu požiūriu, tiek ir idėjoms“, – baigdamas pokalbį sakė T. Pabedinskas.

Tomo Pabedinsko personalinė paroda „Spektaklio vienišiai“ Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) vyks iki kovo 12 d.