Palaidoti vaiką, ištekėti už neįgalaus vyro, užstrigti aplinkoje, kur dugnas čia pat, keliskart atsidurti ant mirties slenksčio ir įveikti ligas... Dešimt stiprių moterų sugebėjo išbristi iš kančios, liūdesio, nusivylimo. Ir vėl spinduliuoti džiaugsmą, su begaliniu troškimu vėl laikytis gyvenimo – iš pradžių kaip plono siūlo, paskui kaip tvirto lyno. Dešimt drąsių moterų, neslepiančių nei pavardės, nei veido, atvirai pasakoja apie savo kelią iš tamsos į šviesą. Jų istorijos gali būti geriausi vaistai dar besikapanojantiems prieblandoje, išgyvenantiems netektis ir sunkumus. Kas galėtų įkvėpti labiau nei istorija žmogaus, kuriam buvo šimtą kartų blogiau – ir kuris netapo aplinkybių auka. Kiekvieną istoriją knygoje „Kaip tu? 10 drąsių istorijų“ lydi jautrūs fotografės Enrikos Samulionytės kurti portretai, juose herojės tokios pat atviros – be grimo ir dirbtinių šviesų.
„Kaip atverti žmogų išpažinčiai? Kaip užfiksuoti jį tą akimirką? Kaip pašalinti visus sluoksnius ir parodyti gražų su jo skausmu, stiprybe, išgyvenimais? Moterys žino tūkstančius būdų žavios, džiugios, lengvos būties iliuzijai sukurti. Ne to ieškojau. Ne tobulos pozos, rakurso, šypsenos, ne plaukų sruogos ar suknelės klostės. Ieškojau esmės. Kokia ji? Norėjau apčiuopti atvirą virpantį nervą. Žinojau, kad tai skausminga, todėl stengiausi šias dešimt skirtingų istorijų perskaityti protu, širdimi ir akimis“, – savo darbą pristato fotografė.
Pokalbyje su Enrika Samulionyte – apie susitikimus su drąsiomis moterimis ir jų pamokas.
– Gal knygos autorė, prieš prasidedant fotosesijoms, turėjo jums nurodymų, kokios nuotraukos turėtų papildyti drąsių herojų drąsius pasakojimus?
– Dovilė prašė tik vieno – nepozuotų fotografijų, o visose istorijose „ieškoti šviesos“. Man pačiai būdinga sudėtingais momentais pratrūkti nevaldomu juoku – matyt, tokia psichikos gynybinė reakcija, tad mielai priimdavau ir knygos herojų pajuokavimus, prasiveržiančius šalia skausmo ar liūdesio.
– Taip jau sutapo, kad ir knyga prasideda pirmos jūsų fotografuotos herojės – operos solistės Laurynos Bendžiūnaitės istorija. Įamžinti jos vykote į Nidą. Kaip ruošėtės fotosesijai – perskaitydavote herojės istoriją ir apgalvodavote, koks turėtų būti jos portretas?
– Norėjau, kad moterys fotografuotųsi savo aplinkoje – nebūtinai namuose, bet ten, kur gerai jaučiasi. Lauryna, gyvenanti Vokietijoje, leido atostogas gimtojoje Nidoje. Nutariau ją ten ir fotografuoti. Susitikusios išėjome pasivaikščioti. Aš „nestačiau kadro“, neprašiau pozuoti. Pasisveikinau ir pasakiau: „Esu pas jus svečiuose, veskite į savo vietas.“
Laurynos istoriją, kaip ir kitas, skaičiau jau važiuodama į fotosesiją, nes norėjau, kad būtų labai šviežias įspūdis. Esu emocingas žmogus, įspūdis mane pagauna, o ilgainiui kiek išblėsta.
– Herojėms, be abejo, rūpėjo, ar nuotraukose sau atrodys gražios... Žurnalai pilni gražių fotosesijų, prieš objektyvą stojančiu žmogumi pasirūpina visa profesionalų komanda. Šįkart buvo visai kitaip, jūs neieškojote tobulos pozos.
– Kai manęs būsima herojė klausdavo, kaip apsirengti, atsakydavau – taip, kaip patogu. Nieko nereikia vaidinti. Tai nuotraukos, atskleidžiančios ją. Daugelio moterų santykis su savo išvaizda labai problemiškas. Jos žino, koks rakursas geras, ir pozuoja tik taip. Juk tiek metų farširuojami vienu grožio standartu, mums įdiegta, kad tik tokia forma graži. Dažnai fotografai žmogų pasodina ar pastato taip, kaip nori matyti kadre. Aš norėjau, kad fotosesija vyktų kitaip.
Lauryna visiškai nepriminė operos divos, ji buvo nidiškė, vaikštinėjanti po savo gimtąsias vietas. Porą valandų mes vaikščiojome ir kalbėjomės. Kai atsisveikinome, netrukus sulaukiau jos skambučio ir klausimo: „Mano šeima pasijuto be dėmesio, gal galime dar susitikti?“ Be abejo. Labai džiaugiuosi, kad knygoje Laurynos istoriją iliustruoja nuotrauka, kur ji, smulkutė, ant peties užsimetusi sūnų, dėl kurio po nelaimingo atsitikimo teko patirti daug sunkių akimirkų. Su kokiu tvirtumu ir meile nešamas vaikas, tarsi pats brangiausias kryžius.
Man liūdna, kad žmoguje visuomet matau daugiau, nei sugebu užfiksuoti fotoaparatu. Jei pagaunu nors vieną kadrą, kur pavyksta bent priartėti prie to, ką regiu, pajuntu tai visu kūnu, tarsi elektros srovė pereina. Taip nutiko fotografuojant Jolitą Viluckienę. Mes daug kalbėjomės apie pasirinkimą, kaip ji, jauna mergina, nepaisydama visko, kadaise nusprendė ištekėti už vyro, prikaustyto prie vėžimėlio. Vaikščiojome prie jūros, nes ji gyvena Palangoje, fotografavau, ir vieną akimirką būtent tai įvyko, tarsi jungtis tarp manęs ir Jolitos – šis portretas yra knygoje. Iškart žinojau, kad tas kadras geriausiai atskleidžia jos istoriją, galiu tik džiaugtis, jog dizaineris pajuto tą energiją.
– Vieną heroję – Mariją Bunkaitę nusivežėte į visiškai netikėtą vietą ir jai...
– Kai perskaičiau Marijos istoriją – ji sukūrė namus garbaus amžiaus žmonėms, kurie nebegali gyventi vieni, – man iškilo vizija parodyti ją kaip statytoją. Važiavau pas Mariją traukiniu, ji pasitiko stotelėje. Kur važiuojam toliau? Pasiūliau: o gal į kokias statybas? Ji nustebusi pasakė, kad nėra aplink jokių statybų, tačiau yra... karjeras, kur sustumti kalnai smėlio ir žvyro. Tinka! Į pagalbą atėjo ir gamta: tądien dangumi slinko sunkūs debesys, bet mums išėjus pasivaikščioti išlindo saulė.
– Tik kelias herojes fotografavote jų erdvėje – darbo vietoje.
– Susipažinusi su Aurelijos Paunksnės Ignotės istorija paskambinau jai suderinti, kur ir kaip fotografuosime. Į mano įprastą klausimą, kur geriausiai jaučiasi, Aurelija atsakė: „Vonioje arba lovoje.“ Buvau pasiruošusi būtent taip ir fotografuoti – vonioje ir lovoje. Galvoje jau sukosi pasaulį stebinčio žvilgsnio ir jo šeimininkės, saugiai pasislėpusios didžiuliuose pataluose, vaizdai. Bet mano vizijos yra viena, visai kas kita – kad procesas būtų tinkamas fotografuojamajam. Aurelija nebuvo linkusi atverti asmeninės erdvės, o imituoti svetimoje aplinkoje man pasirodė netikra. Todėl ėjome ten, kur ganėtinai komfortiška, – į darbo erdvę.
– Per fotosesiją kalbėdavote apie tai, kokia istorija patikėta knygai?
– Manau, kad turiu kalbinimo dovaną. Ne kartą mano fotografuojamas žmogus yra prisipažinęs, kad nė nepajuto, kaip išsipasakojo. Gal dėl to, kad pati esu drąsiai atvira. Kitas tai jaučia ir dažnai atsako tuo pačiu. Bet šįkart aš vienai herojų – Dianai Adomaitienei – išpasakojau, regis, visą savo gyvenimą. Nežinau, kas man nutiko, gal tai lėmė Dianos mokėjimas klausytis, juk ji iki šiol žmonių atmintyje išliko kaip labai ryškus televizijos veidas. Atsisveikindama net atsiprašinėjau. Ir kol nebuvau peržiūrėjusi, nežinojau, ar yra bent vienas tinkamas kadras...
– Tai ne pirma knyga, kurios tekstą papildo jūsų nuotraukos. Prieš kelerius metus Gabijos Lunevičiūtės „Vilniaus atminties punktyrams“ fotografavote herojų vaikystės ir jaunystės vietas, tada ir prasitarėte, kad pastatai ir interjeras jums artimi, nes esate baigusi architektūrą. Kaip architektė tapo fotografe?
– Jau studijuodama supratau, kad norėsiu užsiimti tik fotografija. Magistro studijoms Niujorke rinkausi žiniasklaidos meną. Labai įdomus buvo laikas. Tarkim, kino ir psichologijos paskaitose po kadrą analizavome filmus, turėjome užduotį išnagrinėti tuo metu kultinę „Matricą“ pagal Sigmundą Freudą. Tos studijos buvo atradimas visomis prasmėmis.
Niujorke nemaniau, kad reikėtų pasimokyti studijinės fotografijos, nes kas gali būti tobuliau už saulę ir jos šviesą? Grįžau į Lietuvą ir supratau, kad nieko nemoku – čia juk nėra pakankamai saulės!
Amerikoje fotografavau juostiniu fotoaparatu, mokiausi ryškinti, spausti nuotraukas, susipažinau su įvairia alternatyvia fotografavimo technika. Lietuvoje teko visko mokytis iš naujo, nes reikėjo įvaldyti skaitmeninį fotoaparatą, perprasti darbo studijoje subtilybes. Studijuodama sakiau, kad fotografuosiu tik žmones, nes tai įdomiausia. Nemačiau aplinkos – nei urbanistikos, nei gamtos, tik tai, koks personažas galėtų toje vietoje atsirasti. Matyt, labai kinematografiškai kurdavau kadrą. Lietuvoje turėjau mokytis, ko reikia komercinei fotografijai. Taip ir pradėjau fotografuoti viską, tik ne žmones.
Kai mane susirado knygą apie Vilnių rašanti Gabija, pasakė, kad bus svarbiausia įamžinti interjerą ir jo detales, pastatus ir miesto kampelius. Man tai buvo artima. Visiems pasiūlymams visada sakau „taip“, nes kitos progos gali ir nepasitaikyti, tik paskui galvoju, kaip tai padaryti. Dirbant prie knygos paaiškėjo, jog reikia įamžinti ir pasakojimo apie Vilnių herojus. Nebuvo sunku – žmonės amžiuje, nesirūpina, kaip atrodo. Dauguma pozavo savo aplinkoje – namuose ar itin artimoje Vilniaus vietoje, tad nieko nereikėjo režisuoti, tik stebėti. Kai su fotoaparatu atsistoju prieš žmogų, visuomet tampu šimtaprocentine stebėtoja.
„Taip“ pasakiau iškart ir vėl sulaukusi leidyklos pasiūlymo, nors supratau, kad šįsyk užduotis jau kita – sukurti herojaus portretą.
– Knyga neatsitiktinai pavadinta „Kaip tu?“. Dažnas mūsų per retai užduoda šį klausimą, kai artimiems žmonėms trūksta draugo peties ir atviro pokalbio... Jūs dažnai tokį klausimą užduodate?
– Pripažįstu, tikrai reikėtų dažniau savo žmonių paklausti, kaip jaučiasi. Esu ta, kuri atsiliepia į šauksmą, kai kas nors kreipiasi, bet pirma neužduodu to klausimo. Aš problemų sprendėja, perimu kito bėdą ir bandau už jį rasti sprendimą. Tačiau esu pasimokiusi ir vis dar mokausi pernelyg nesikišti, o sulaukti akimirkos, kai jis bus pasiruošęs, ir tik tada padėti. Labai svarbu leisti žmogui pačiam ištransliuoti savo problemą, ne pulti spręsti ir ją perimti. Sėdėti ir būti ta ausimi, o kai stos tyla, tuomet paklausti: „Kuo galiu padėti?“
– Ar gali ši knyga padėti?
– Skaitydama tas istorijas daug mąsčiau, kaip knyga galėtų man padėti. Aiškiausias atsakymas atėjo, kai pažinusi šias moteris supratau, kad viskas išgyvenama. Kas bebūtų. Teoriškai mes visi tai suprantame. „Laikas gydo“, „Ir tai praeis“ – iki skausmo pažįstamos frazės. Tos frazės tiek įaugusios, kad nebeveikia. O skaitau gyvenimo istoriją ir kiekviena kūno ląstele pajuntu situacijos sudėtingumą. Ne kartą atrodė, kad tiesiog neįmanoma to išgyventi ir judėti toliau. Kaip po tokio sukrėtimo išbūti? Istorijos papasakotos labai atvirai, nenusaldintos, atskleistos visos tuo metu apėmusios emocijos – ir skausmas, ir pyktis... Gavau galimybę pabendrauti su šiomis moterimis ir pamatyti, kad jos išliko po tokių išgyvenimų.
Kai atsiduriu sunkioje situacijoje – viena auginu du paauglius ir kartais atrodo, jog išeisiu iš proto, – nežinau, iš kur pasisemti jėgų ir kaip baigti dieną, tada prisimenu kurios nors istorijos dramatišką epizodą ir susimąstau, kaip tokioje situacijoje pasijusčiau pati. Suskilčiau į gabalus? Ta moteris išliko, vadinasi, aš taip pat galiu įveikti šios dienos sunkumus, juolab jie ne tokie ir dramatiški. Tiesiog užsikreti gyvenimiška moterų stiprybės galia: kiekviena turėjo savo užduotį ir ją įvykdė. Galiu tik pasikartoti – viskas įveikiama. Kai pasieksi kitą krantą – žinosi, bet kol brendi per tą upę, atrodo, kad tokia diena niekada neateis. Tačiau vis tiek brendi. Pamažu. Į priekį.