Fotografijų parodoje – lietuviai, gyvenantys už sienos: skiria ne tik valstybės

Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) sausio 25 – vasario 18 d. veiks Klaudijaus Driskiaus personalinė fotografijos paroda „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Parodos pristatymas ir susitikimas su autoriumi vyks sausio 25 d. (trečiadienį) 17.00–19.00 val.

Kultūros istorikas Vytautas Ališauskas pasidalino mintimis apie parodą:

Ši fotografijos paroda apie lietuvius, gyvenančius už Lietuvos valstybės sienos – Baltarusijoje. Dabar Lietuvos siena sutampa su išorine Europos Sąjungos siena, ji skiria ne tik valstybes, bet ir priešingas politines sąrangas – demokratiją ir autoritarizmą:

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais dabartinės Baltarusijos teritorijoje daug kur gyventa lietuvių. Lietuviais save laikė dalis Astravo, Ašmenos, Smurgainių, Vileikos, Medilo, Vydžių, Breslaujos, Lydos, Varanavo apylinkių gyventojų. XVI a. – XIX a. dalis šių vietų lietuvių subaltarusėjo, dalis sulenkėjo.

Dėl XX a. geopolitinių poslinkių dalis rytinių etninių žemių lietuvių tapo Baltarusijos gyventojais. Baltarusijos lietuviai iki šiol save sieja su Lietuva, dalyvavo Sąjūdyje ir atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, daugelis turi Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau reikia pripažinti, kad jų vis mažiau – dalis persikelia gyventi į Lietuvą, daliai nepavyksta perduoti savo tapatybės palikuonims, o teritorija vis gausiau apgyvendinama atsikeliančiais Astravo atominės elektrinės darbuotojais.

Fotomenininkas K. Driskius sukūrė charakteringų žmonių portretus, įamžino šeimos šventes, tradicinius amatus, mokyklos gyvenimą, kasdienius darbus.

Atspindėtas gausus kalendorinių švenčių ratas: Velykų šventės, Sekminių papročiai, gegužinės ir birželinės pamaldos, Švč. Trejybės atlaidai, kryžiaus kelias palei Nerį Duboke.

Nuotraukose regimas pasaulis nėra nei „iš istorijos ūkų“ kylanti LDK, nei romantiškas, XIX amžiaus atminimus išsaugojęs kaimas. Žmonių maldingumas čia tebėra subtili jungtis su šimtamete praeitimi; pergyvenęs prievartinę ateizaciją, kolchozinimą, naujos epochos gūsį, jis tebėra gyvas, nors tirpstantis – kaip ir visos gyvenimo formos.

Fotografijose regime ne tik etnografinę egzotiką, žmonių maldingumą bet ir keistos amžinybės pojūtį ir belaikiškumą. Laiko slinktis dar labiau atsiskleidžia žmonių portretuose. Tai nėra tas belaikiškumas, padvelkiantis iš religinio ir kalendorinio gyvenimo ciklo.

Veikiau tai laiko prarastis, žiūrinčiam kelianti visa ko trapumo jausmą.
Svarbi parodos dalis – tekstai. Juose autentiškais žmonių pasakojimais užfiksuota istorinė krašto praeitis ir XXI a. pirmi dešimtmečiai.