Nereikia net kalbėti apie žurnalistinę etiką ir kertinius objektyvumo principus – norint suprasti bet kokio konflikto gylį ir plotį, privalu išklausyti abi jo puses. Tačiau daugelis Lietuvoje ir Ukrainoje stebėjosi – kam dabar, kai Ukrainai reikalinga pagalba ir palaikymas, mes tribūną suteikiame priešo balsui? Informacinis karas vyksta ir mes su priešu turime kovoti, o ne kalbėti.
Panašūs klausimai lydėjo ir nušviečiant į Europą plūstančių migrantų iš Sirijos bei kitų arabų šalių temą – kam reikia sodrinti visą migracijos jūrą iki smulkiausio jos krislo – migranto asmeninės istorijos?
Kalbu apie Europos aktualijas, tą šiurpinančių naujienų tempą, kuris tapo tikru išbandymu Lietuvos žiniasklaidai. Informaciniai karai ir propaganda, teroro išpuoliai, stereotipai, tvirta pozicija ir tolerancijos pinklės.
Kam reikalingi foto žurnalistai, jei juos mėginama cenzūruoti, dar šiems nenuspaudus fotoaparato mygtuko? Ar gali ką nors keisti fotografija iš karo, jei prieš pažvelgiant turime patvirtinti savo pilnametystę ir esame įspėjami: „turinys gali šokiruoti“? Kada žiūrovai atras savyje tiek drąsos pažvelgti į tai, ką fotografas turėjo drąsos užfiksuoti?
„Vis dar tikiu, kad fotografija gali. Tikiu fotografijos pasąmonine jėga. Tas, kas peržiūri fotografiją, jo pasąmonėje užsifiksuoja informacija, nepaisant visų išankstinių įsitikinimų“, – sako Lietuvos fotografijos klasikas Antanas Sutkus.
Jis įsitikinęs, kad norėdami būti visateisiais šiandieninių temų diskusijos dalyviais, teisti ar užstoti, turime turėti švarią sąžinę ir nebijoti susipažinti su savo baimėmis.
Su fotomenininku susitinkame jo studijoje – namuose Vilniaus Naujininkų rajone. Visos jo kambario plokštumos nuklotos fotografijomis, albumais ir užrašais.
Susitikimo priežastis – šalia padėtoje dėžėje. Joje kelios dešimtys juodai baltų portretų, žvelgiančių tiesiai mums į akis. Užrašas ant dėžės „GETAS“ išduoda, kad tai ne įprastas A. Sutkaus fotografuojamas Lietuvos žmogus. Šios dėžės turinys yra viena tų juodų dėmių Europos ir, deja, Lietuvos istorijoje.
1988 metais, Nepriklausomybės atkūrimo finišo tiesiojoje, Kaune susirinkę Lietuvos žydai priminė apie save. Tarp jų buvo ir tų, kurie išgyveno šaudymus čia, IX Kauno forte. Holokausto tema, atgimstančioje Lietuvoje daugeliui buvo naujiena – sovietmečiu šis klausimas nebuvo viešai svarstomas.
„Tik patekęs ten sužinojau, kad tiek daug žydų Lietuvoje buvo iššaudyta – apie 200 tūkstančių. Mane tai labai sukrėtė. Juk sovietmečiu nebuvo filmų, literatūros, o tuo labiau fotografijos holokausto tema. Tai buvo nutylima“, – prisimena nesankcionuotame mitinge dalyvavęs žinomas fotografas A. Sutkus.
„Kai pradėjau daryti šį ciklą, apie šaudymus išgyvenusius vietos žydus, pajutau, kad Lietuva stengiasi „nusiplauti“, neigti, jog jos piliečiai dalyvavo holokauste. Ši tema išryškino ir mūsų tautos negeruosius bruožus: žiaurumą ir godulį“, – sako A. Sutkus ir apgailestauja, kad tiek metų po Nepriklausomybės atgavimo Lietuva vis dar nesuveda sąžinės sąskaitų su savo praeitimi.
Fotografijų ciklas „Pro memoria“ A. Sutkui ėmė klostytis savaime. Pasidomėjęs, kurie iš šaudymus ir Kauno getą išgyvenusių žydų yra gyvi, pradėjo lankytis jų namuose:
„Susitikau vieną, kitą, pradėjau fotografuoti. Įsivaizduokite, nė iš vieno neišgirdau nei pykčio, nei priekaištų lietuviams. Nors, pamenu, vienos moters, pergyvenusios Kauno getą, paklausiau – o kas dalyvavo šaudyme? Ar dalyvavo ir lietuviai? „Deja, taip“, – nedvejodama atsake ji“.
Šiuos žmones A. Sutkus įamžino jų aplinkoje – namų virtuvėje, einančius mums visiems pažįstamomis gatvėmis, prasilenkiančius su eiliniais praeiviais, besimeldžiančius Sinagogoje. Šie iš juodai baltų fotografijų į mus žvelgiantys žmonės yra Lietuvos žmonės. Jie – mūsų kaimynai, inžinieriai ir darbininkai, mokytojai ir kūrėjai.
Portretų serijos, sukurtos 1994-1997 metais, didžioji dauguma herojų – jau istorija. Laikas išskynė paskutinius išgyvenusius baisią geto kasdienybę. Dabar su mumis likę vos keli žudynių liudininkai.
A. Sutkus turbūt geriausiai Lietuvos žmogų pažįstantis fotografas. Teiraujuosi jo, kuo šie žmonės išsiskiria žvelgiant į buvusius getų kalinius pro objektyvą: „Iškart pastebėjau, kad jų veidai skiriasi. Galbūt ne veidai, bet dvasia. Tai daug iškentusių žmonių dvasia. Tačiau iš jų pajutau šilumą. Kalbėdami su manimi, fotografuodamiesi, nė vienas nekėlė klausimo apie žydšaudžius. O aš, savo ruožtu, neaitrinau bendravimo politiniais ir holokausto klausimais, nenorėjau specialiai jaudinti prieš objektyvą.
Juos fotografavau kaip žmones, kurie išlaikė orumą per ilgą holokausto pragarą. Toks mano moto buvo visuomet, fotografuojant Lietuvos žmogų – parodyti žmogiškumą, tvirtumą, nacionalinį charakterį.“
Po šios tragedijos, prisimena A. Sutkus, šie žydai toliau Lietuvoje gyveno kaip paprasti lietuviai – jų namai nesiskyrė niekuo, nors turtingesnių žydų turtas sovietmečiu buvo rekvizituotas, karjerą jiems buvo padaryti sunku. Anot jo, nedaug kas ir dabar pasikeitė: „Kol nesuvesime sąžinės sąskaitų su savo praeitimi, tol mus kankins ir stabdys įvairios baimės. Lietuva labai ksenofobiška šalis – mes nei homoseksualų, nei žydų, nei juodaodžių, nei romų nenorime. Tai taip ir gyvensime toliau savo getuose.“
A. Sutkaus spėlioja, kaip gi atrodytų Lietuva šiandien, jei jos piliečiai žydai nebūtų nužudyti. Holokaustą jis vadina aukščiausia fašizmo metastazės forma. Fotomenininko nuomone, kalbėjimo apie tai kaip ir palaikymo bei dėmesio tiems, kurie išliko gyvi, niekuomet nebus per daug: „Kai jaunos merginos gatvėje televizijos žurnalistas paklausė, kas yra holokaustas, ji pagalvojusi atsakė – gal tapetų klijai...“
„Antisemitizmas neturi tautybės. Jis atsiranda ten, kur yra tamsa. Todėl dabar, kai Europa išgyvena migracijos antplūdį, karus ir teroro aktus, pats laikas apie tai kalbėti ir dar kartą prisiminti holokausto pamoką“, – tvirtina fotomenininkas A. Sutkus.
A. Sutkaus paroda „In Memoriam Vilniaus ir Kauno geto kaliniams“ bus eksponuoja Londono „White Space“ galerijoje nuo rugsėjo 23-osios iki spalio 22 dienos.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, supažindinama su tautinių mažumų gyvenimu, dabartimi ir praeities įvykiais, papročiais, nacionaliniu paveldu.
