Fotomenininkė Milda Kiaušaitė išliejo emocijas: pirmieji darbai gimė viską jaučiant „atviru nervu“

Fotomenininkės Mildos Kiaušaitės širdyje susikaupusios emocijos atrado erdvę, kur išsilieti – autorine technika jos sukurtus darbus galima pamatyti parodoje „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“ Trakų Vokės dvare. „Kurdama šiuos darbus bandžiau išlieti būsenas, emocijas, įtampą, kuri kaupėsi viduje. Pats projektas prasidėjo dar besimokant mokykloje, pirmieji darbai gimė viską jaučiant „atviru nervu“, kai visko daug, viskas intensyvu. Tai nebuvo suplanuota, tiesiog pirmosios nuotraukos, grafika ėmė ir atsirado, – impulsyviai, savaime. Vėliau irgi nebuvo kažkas planuojamo – kaupdavosi tam tikri atvaizdai, matydavau, kad jie turi tam tikro potencialo tapti grafika, kurią būtų galima papildyti. Bet vis tiek, reikėdavo išlaukti to momento, kad turėtum, ką išpilti ant to lapo“, – atviravo M. Kiaušaitė.

Nors parodoje rodomuose darbuose ir matomas fotografinės tikrovės pagrindas, bet jis tarytum nukeliamas į antrą planą. Tapybiniais potėpiais suformuota realybė perteikia išraiškingą, fotografišką „noktiurną“, kuriame šviesos ir formų žaismas leidžia siausti vaizduotei.

Belieka tik paspėlioti, kokia gi konkreti meistrystės technika čia yra panaudota, tad paprašau autorės išduoti kūrybos paslaptis.

„Technika mišri, autorinė, bet galiu užtikrinti, kad fotografija net kelis kartus sudalyvauja procese. Fotografija – tiek pirmasis pagrindas, tiek vienas iš proceso etapų“, – paaiškino fotomenininkė.

Norėjo perteikti būseną

Ar papildomomis raiškos priemonėmis siekta fotografijai suteikti mintį, kurios ji galbūt iš pat pradžių ir neturėjo?

„Sakyčiau, mintį gal labiau suteikia konceptualistai, vėlgi eičiau link jausmo suteikimo, būsenos perteikimo. Būtent dėl to ir parodos pavadinimas „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“, kadangi būtent minėtoji grafikos technika leidžia atsisakyti konkretaus žmogaus vaizdavimo. Žmogus tampa tarsi universaliu simboliu, kurį kiekvienas gali priartinti prie savęs“, – sakė M. Kiaušaitė.

Fotomenininkė tikino savo kūriniais pabandžiusi išlaisvinti vidinę įtampą, kuri susidėjo iš visokių asmeninių patirčių, – ir iš santykių, ir iš susiklosčiusių situacijų.

„Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime – jų pasitaikė labai įvairių... Galbūt naujesni darbai kuria kitokią nuotaiką. Pirmuose kūriniuose galbūt daugiau širdies, emocijų, o dabartiniuose – tam tikro gyvenimiško nerimo, susipainiojimo, nežinios, – kas, kur, kaip, kodėl. Pirmoji nuotrauka, visiškai niekuo neypatinga, iš senamiesčio sezono atidarymo Kaune, kurioje žygiuoja merginos su kutosų burbulais. Tiesiog sėdint prie kompiuterio ir tvarkant atvaizdus (ką tuo metu darydavau gerokai dažniau, nei dabar) kilo mintis / impulsas ją paversti grafika. Pavertus grafika – kilo antras impulsas tą darbą atsispausdinti, ir tada jau prasidėjo... tušas, guašas, kas tuo metu buvo po ranka, viskas ant viršaus ir pylėsi. Vėliau tą atvaizdą perfotografavau, sugrąžinau atgal į kompiuterį, ir jis, pirminis atvaizdas, kuris rodė kažką konkretaus, tapo atvaizdu, kuris rodo kažką universalaus ir impulsyvaus“, – apie kūrybinį procesą pasakojo fotomenininkė.

Fotografijos kaip dokumento vaidmuo, M. Kiaušaitė samprotavo, yra galbūt mažiau įdomus, nei saviraiškos priemonės funkcija.

Išties, abstraktyvi fotografija yra patraukli savo nenuspėjamumu, bet pati jos esmė tarsi tam priešinasi, juk prigimtis nenuginčijama – atvaizduoti tikrovę. Tačiau M. Kiaušaitė čia vidinio konflikto neįžvelgia.

„Fotografija remiasi pasauliu, vaizdais, kuriuos mes matome, bet lygiai taip pat ir dailė, literatūra, visos meno formos ima iš to, ką mes patiriame, jaučiame. Nesukuriame nieko, kas jau neegzistuotų. Tiesiog perdėliojame detales, kad pasakytume kažką savo. Šituo aspektu, fotografija lygiavertiškai, kaip ir mano minėti menai, – leidžia kalbėti taip, kaip nori, tai, ką nori. Taip, yra tam tikri suvaržymai, ribojimai. Jau nuo seno kalbėta apie tam tikrą fotografo kovą su fotoaparatu, esą fotoaparatas neturėtų užgožti fotografuojančiojo intencijos. Žinoma, tas savotiškas konfliktas su technika yra, dėl to tik įdomiau, kartais net nežinai, kas, ir kaip tau pavyks“, – kalbėjo kūrėja.

Svarbiausia – galutinis rezultatas

Nepaneigsi, tarpdiscipliniškumas menų srityje tampa vis labiau populiarus. M. Kiaušaitės manymu, siekis apjungti kuo daugiau medijų kūryboje nėra pats svarbiausias, ypatingą vaidmenį ji labiau linkusi suteikti galutiniam rezultatui.

„Yra autorių, kurie koncentruojasi į techniką, jiems svarbu, koks aparatas, kokia juostelė, jeigu muzika, – koks sintezatorius, programinė įranga, ir pan. Man atrodo, kad tai svarbu tiek, kiek tu gali panaudoti. Ar jungsi skirtingas medijas, ar pasirinksi kažkokią vieną, – jeigu tu gali išsisakyti naudodamas paprastas priemones – puiku, jeigu tau reikia viso orkestro, irgi viskas liuks. Svarbiausias – galutinis rezultatas. Aklai dubliuoti tikrovę, tuos dalykus, kurie plika akimi matomi – nematau prasmės, tai jau egzistuoja! Tam tikri istorijai svarbūs elementai tampa tyrinėjimų dalimi, bet tuomet jau prasideda antropologija, sociologija, estetikos nebelieka. Į tai žiūriu kaip į skirtingus būdus išreikšti skirtingus dalykus“, – tikino M. Kiaušaitė ir pridūrė nemananti, kad kažkuris būdas vertingesnis ar prastesnis.

Anot pašnekovės, priemonių vis daugėja, jos panaudojamos kūrybiškai, net ir dirbtinio intelekto įrankis. „Yra autorių, kurie su dirbtinio intelekto įrankiais sugeba imituoti fotografiją, žmonių portretus. Kartais tai kažkas labai tikroviško, kartais – panašu į tam tikrą iliustraciją. Jei ši estetika užkabina ir suvirpina žiūrovą – tai juk pati priemonė nebėra tokia svarbi! Ir iš tikrųjų, baugintis to, kad atsiranda naujos technologijos nereikėtų, nebent esi siauros vaizduotės ir bijai, kad kiti tave nurungs“, – nusijuokė M. Kiaušaitė.

Milda Kiaušaitė

„Aklai dubliuoti tikrovę, tuos dalykus, kurie plika akimi matomi – nematau prasmės, tai jau egzistuoja! Tam tikri istorijai svarbūs elementai tampa tyrinėjimų dalimi, bet tuomet jau prasideda antropologija, sociologija, estetikos nebelieka. Į tai žiūriu kaip į skirtingus būdus išreikšti skirtingus dalykus“

Būdas matyti giliau

Vienas fotografų (Henryk Latos) yra pasakęs, kad „fotoaparato objektyvas, kaip ir mitinio ciklopo akis, yra visa matanti: parodo mums visą turtingą pasaulį, tampa mūsų pačių akimi, praturtina protą, moko ir stebina.“

Šiai minčiai pritarė ir M. Kiaušaitė, sakydama, kad fotoaparatas kaip priemonė leidžia matyti kitaip, susikoncentruoti į kitus dalykus, nei šiaip eitum gatve, ir tiesiog žiūrėtum sau po kojomis arba į telefoną.

„Ir pati, kai fotografuoju, būna tokių laikotarpių, dienų, mėnesių, kai sakau – aš dabar nematau, negaliu sugauti tų dalykų. O būna, kad fotografuoji, išsiryškini juostelę (mėgstu pažaisti su analogine technika) ir tu matai atvaizdą, kuris tave veža, kuris tau patinka, bet tu neprisimeni, kaip jį fotografavai. Prisiminus visas filosofines teorijas – medijos įrankiai yra mūsų kūno tęsiniai. Fenomenologiniuose tekstuose apie tai kalbama: tai yra tarsi dar vienas mano organas – trečioji akis. Būdas matyti giliau, – kalbėjo M. Kiaušaitė. – Fotoaparato kadras nubrėžia tam tikras ribas. <...> Kuo mažesnį plotą pasirenkame, tuo daugiau detalių jame atsiranda, juo daugiau gali atsirasti ir prasmių.“

Ieškant prasmių, ko gero, padeda ir baigtos filosofijos krypties studijos? „Prisimenu, kaip pirmame kurse reikėjo parašyti namų darbą apie 17 a. filosofą Davidą Humeʼą. Temą rinkomės laisvai, tad atsakymas atėjo be ilgų dvejonių – fotografija. Anokia čia bėda, kad D. Hume’as gyveno ir kūrė dar iki jai atsirandant! Taip per visas studijas vilkosi fotografijos uodega, net ir mano baigiamasis darbas buvo „Laikas ir fotografija“. Šita sritis – filosofija be fotografijos, be introspekcijos, be laiko – nežinau, ar man būtų įdomi, kaip ir fotografija, jeigu tai būtų tiesiog techninis dokumentas – neintriguotų“, – neabejojo M. Kiaušaitė.

Arba atsitinka, arba ne

Vilniaus fotografijos galerijoje užpraeitų metų gruodį, M. Kiaušaitės kartu su poete Dovile Zelčiūte pristatytoje parodoje „Palengva (ati)tirpsta“, susivienijo poezijos ir fotografijos „pajėgos“. Gimė fotografijų ciklas lyg pašnekesys.

Ar tai galima pavadinti bandymu atskleisti giluminę fotografijos pusę? M. Kiaušaitė sakė, kad šičia didelę darbo dalį atliko žiūrovas, – „pagaudamas“ ir papildydamas tam tikras prasmes. Šito elemento esą irgi niekada negalima užmiršti.

Skirties tarp fotografo ir fotomenininko M. Kiaušaitė nebuvo linkusi brėžti: „Su tais menų / menininkų apibrėžimais pati iki šiol painiojuosi ir maišausi, negaliu pasakyti, ar ta skirtis egzistuoja, ir kur būtų galima brėžti liniją. Man gražiausias filosofo Arvydo Šliogerio terminas – „šviesoraštininkas“. Kaip yra rašytojas, taip yra šviesoraštininkas, kuris naudoja šviesą ir ja užrašo tai, ką nusprendžia užrašyti.“

M. Kiaušaitė fotografijomis yra iliustravusi savo tėčio Vidmanto Elmiškio poezijos knygas – „9 užkimusios gerklės“ (Leidykla „Kauko laiptai“, 2011), „Ir bus atsakyta“ (Leidykla „Kauko laiptai“, 2020).

Paklausta apie ateities planus, galbūt ir vėl yra numatę ką nors kūrybiško nuveikti kartu su tėčiu, M. Kiaušaitė sakė, kad kol kas bendrų projektų nėra numatyta. „Bet iš anksto ir specialiai – nieko nedarydavome: arba atsitinka, arba ne“, – paliko intrigą M. Kiaušaitė.

M. Kiaušaitė gimė 1992-aisiais Kaune. 2015 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą, filosofijos bakalaurė (baigiamasis darbas „Laikas ir fotografija“).

2015–2021 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus referentė, nuo 2017 m. – žurnalo „Nemunas“ kalbos redaktorė-stilistė, laisvai samdoma redaktorė.

Nuo 2013 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, tais pačiais metais suteiktas menininko statusas.

Nuo 2020 m. kovo – Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos ir Meno tarybos narė. Įvairių fotografijos ir videokonkursų komisijų narė, edukacinių projektų dalyvė, fotografijos vadovėlio „Kūrybinė fotografija. Portreto raida. Autorių teisės“ bendraautorė (su Tatjana Kuzmina, Jonas Kuzminu; Kaunas: Naujasis lankas, 2016).

Nuo 2009 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, nuo 2010 m. yra surengusi kelias dešimtis personalinių parodų Kaune, Vilniuje, Anykščiuose, Kėdainiuose, Klaipėdoje ir mažesniuose Lietuvos miestuose.

Svarbiausi ciklai – „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“ (2011–dabar), „Iškreipta atmintis“ (2010–2012), „Odė žmogiškumui“ (2009–2013), „Keistame laike“ (2013–2016), „Palengva (ati)tirpsta“ (su poete Dovile Zelčiūte, 2020), „Žingsniai visomis kryptimis“ (2014–2020).