2015-ųjų liepos 15 d. didžiausi kino teatrai gyvai transliavo jo pasirodymą „Karmen“ spektaklyje sename Graikų teatre Tarominoje (Italija), o tuos pačius metus užbaigė auksinis Mascagni apdovanojimas Italijoje. Tad kaip šis solistas staiga atsidūrė Vilniuje, ekstremaliame operos eksperimente?
„Viskas vyko labai įdomiai, nes šiuos du mėnesius buvau paskyręs mokytis naujoms rolėms, kurių premjeros manęs laukia Čilėje ir Italijoje jau lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Staiga vienas mano agentų susisiekia su manimi, klausdamas, ar esu laisvas. Na, atsakiau, jog taip, bet visgi planavau mokytis... Todėl paprašiau jo apie šį projektą papasakoti plačiau. Man sako, bet bus įdomu. Na, o kokia opera? „Karmen“. Na, kas gi jau tokio įdomaus gali būti?
Iš tiesų, Chosė vaidmenį esu dainavęs ne vieną kartą... Ir man pasakė, jog bus įdomu, nes tai – pirmas tokio tipo spektaklis – elektroninė opera. Kai viską pamačiau ir perskaičiau supratau, koks tai didelis ir azartiškas planas. Aš dievinu iššūkius! Tad įsigilinęs pasakiau: padarykime tai, imuosi šios „e-Carmen“! Žinoma, ir pirmas repeticijų rytas buvo nuostabus: mano kolegos – puikūs, o kai klausomės muzikos, bandome dirbti su tekstu man net oda šiurpsta nuo jos poveikio. Tai bus kažkas neįtikėtino ir dabar labai džiaugiuosi sutikęs čia atvykti!“
G. Monsalve – vienas iš tų žmonių, nuo kurių veido šypsena nedingsta visą dieną, įkvėpdama darbui net labiausiai pavargusius kolegas. Beje, jam nėra svetima šiuolaikinė muzika: „Prieš metus mane kartu dirbti pasikvietė Juan Antonio Labra, kuris 80-aisiais buvo lyg Lotynų Amerikos Michaelas Jacksonas. Jis norėjo kurti pop muziką su klasikiniu tenoro balsu, taip pat buvo idėjų panašiems projektams Australijoje, tačiau panašu, kad mano mintys buvo sujungtos su kitu žemynu ir štai, pirmą kartą su šiuolaikine, elektronine ir nuostabia muzika dirbu Vilniuje!“
– „e-Carmen“ projekte išskirtinai svarbia tapo skirtinga visų kūrėjų muzikinė patirtis. Kuo užsiėmėte iki klasikinės muzikos?
– Pradėjau nuo pop muzikos. Be to, studijavau menų ir teatro akademijose, iš tiesų visų pirma esu aktorius. 1996 m. įsimylėjau ir parašiau keletą dainų, kurias vėliau įrašęs ir susiradęs prodiuserį, išleidau (tau buvo 1999-2000 m.). Jas pradėjo groti per radiją Čilėje ir Argentinoje. Tuomet mane atrado prodiuseris iš Lotynų Amerikos Sony kompanijos padalinio ir man pasakė: „Mes galime su tavimi daug nudirbti. Tau reikia numesti 10 kg, bet mes tikrai galime daug nuveikti.“ (Juokiasi.)
Taip buvau išsiųstas į muzikos konservatoriją, nes iki tol muziką kūriau iš klausos, o prodiuseriai norėjo, jog įgaučiau išsilavinimą. Na, o konservatorijoje staiga sužinojau, jog esu operos solistas.
Giancarlo sako žinantis, jog jo žodžiai gali skambėti kaip klišė, tačiau: „Taip būna: gali būti užsispyręs nukeliauti į Šiaurę, bet staiga visas pasaulis ima suktis į Pietus ir tu nieko negali padaryti. Galiausiai supranti, kad būtent Pietūs visą laiką buvo tikroji tavo kryptis. Taip man atsitiko su opera. Matau, kad šiandien tos kelionės, skirtingos patirtys, atsiperka su kaupu, jauti, koks iš tiesų turtingas yra tavo bagažas ir jį vis pildai. Kad ir Marijaus, kompozitoriaus, atveju. „e-Carmen“ muzika yra iš tiesų nuostabi, nuo jos net plaukai šiaušiasi!“
Solistas sako, jog darbas su „e-Carmen“ jį visų pirma džiugina galimybe kurti, o ne atkartoti, atlikti vaidmenį. Šiandien operoje dainininkai keliauja daug ir dirba su nesuskaičiuojamu skaičiumi dirigentų, režisierių, tačiau tempas, pasak Giancarlo juos verčia būti vertėjais to, ką scenoje nori sakyti režisierius, savęs įdedant tiek, kiek pats gali spėti trumpo proceso metu.
– Ne kartą kūrėte Don Chosė portretą, ar jis jums – vis dar įdomus?
– Manęs iš tiesų dažnai klausia šio klausimo ir aš ne kartą esu tai pasakojęs, bet negaliu ir vėl nepasidalinti. Visi jį mato kaip gerą kareivėlį, kurį suvilioja, išveda iš kelio ir jis tampa išprotėjusiu žudiku. Bet tikroji jo istorija yra kitokia ir labai įdomi. P. Merimee pasakojime, Don Chosė visų pirma gyveno Navaroje, kur išsiaiškinęs, jog jį apgaudinėja kortų lošime, nužudė žmogų. Būtent dėl to jo mama jį ir išsiuntė į Sevilija, kur jis turėjo pradėti naują gyvenimą, tarnaudamas teisingumui ir būdamas geru.
Matote, dažnai operoje mes susipažįstame su veikėju, kuris pasakojimo eigoje keičiasi. Šiuo atveju mes susipažįstame su personažu, kuris nuo pat pradžių bando save tramdyti ir būti kitu. Istorija čia susiklosto taip, jog jis netampa kitokiu žmogumi, o tiesiog grįžta prie to, kas buvo anksčiau, – vėl tampa psichologinių problemų turinčiu žudiku.
Todėl pačioje pradžioje jis ir yra toks perdėm geras. Matydamas Karmen, jis mato viską, ko jam negalima, viską, kas jį gali sugrąžinti atgal: pavojų, aistrą, jaudulį... Dėl to ši opera man yra viena gražiausių, čia galima tiek daug atrasi, na ir žinoma – muzika...
– Panašu, jog aktorinis pradas vis dar labai gyvas?
– Kas kartą atlikdamas vaidmenį mėginu matyti situaciją, visą istoriją iš savo personažo perspektyvos. Net jei opera vadinasi „Aida“, man tai bus „Radamesas“. Ir aš nemanau, kad mano veikėjas svarbesnis, tiesiog taip žvelgdamas, matydamas viską iš jo taško galiu sukurti įdomų, pilną, gyvą charakterį.
– Koks personažas jus labiausiai domina?
– Na, tarkime Svynis Todas, – štai jums charakteris... Pripažįstu, jog tokios rolės yra įdomesnės. Net pripažinti, Oskarais apdovanoti aktoriai renkasi tokius tipus: komplikuotus, tamsius. Tikrasis menas ir yra priversti žiūrovą patikėti, jog toks sudėtingas, keistas, tamsus žmogus gali egzistuoti realybėje. Tik tada žiūrovas nustebs ir tave iš tiesų įvertins.
– Kokį įsimintiniausią pasirodymą scenoje atsimenate šiandien?
– Tokius išskirčiau du, ir jei sugebėjo sutilpti į vieną mėnesį. Tai vyko 2011 m., pirmasis buvo mano debiutas Covent Gardeno scenoje, operoje „Toska“. Spektaklis baigėsi ir atėjo nusilenkimų metas. Tikėjausi labai kuklių plojimų, ar net visiškos apatijos, tačiau užlipus į sceną mane pasitiko tikras ovacijų sprogimas, žmonės stojosi, aš buvau šokiruotas, ėmiau rankomis dengtis veidą, o publika tik dar stipriau plojo... Buvo neįtikėtina.
Po kelių savaičių, debiutavau Arena di Verona senoviniame teatre po atviru dangumi. Atlikome operą „Nabukas“ ir jau artėjome prie finalo, kuriame vienu metu solistai dainuoja be jokio akompanimento – acapella. Mūsų tekstai kalba apie Dievą, Dievui, mes stovime po žvaigždėtu dangumi priešais 15000 visiškai tylių žmonių publikoje, kurie klausosi mūsų, pučia šiltas vėjas ir visiškai priešais mus, už žiūrovų, matyti artėjanti didžiulė audra. Jokio garso, tik debesys ir žaibai. Tai buvo visiškai neįtikėtina... Mums buvo pranešę, apie tikimybę, jog pasirodymą dėl audros gali tekti nutraukti, tačiau mums pavyko sudainuoti visą kūrinį.
– Ką dar netikėto ir eksperimentinio norėtumėte išbandyti?
– Manau, jog galėtume suskurti labai įdomų ir įtraukiantį filmą iš šios „e-Carmen“. Neseniai man pačiam teko dalyvauti spektaklyje Italijoje, kurį tuo metu filmavo ir transliavo skirtingose pasaulio šalyse. Jausmas buvo labai įdomus, – žinoti, jog esi čia, salėje, o tave tuo pačiu metu mato draugai Berlyne, Paryžiuje ar dar kur kitur... Na, bet „e-Carmen“ turėtų būti iš anksto nufilmuotas ir įrašytas kūrinys, kad galėtume drąsiai montuoti ir kurti aktyvų veiksmą. Muzika, jos tempas, intencijos, – čia viskas taip įtraukia, jog iš tiesų norisi labai daug vaidinti, tuo gyventi.