– Kaip gimė meilė knygoms? Ar tai įvyko savaime, ar paveikė tėvai, draugai, aplinka?
– Savaime nieko nebūna. Aš užaugau namuose, kur visi skaitė, mylėjo ir gerbė knygą. Mano stalas stovėjo svetainėje – tai buvo senovinis senelio stalas, kuriuo ir jis naudojosi, ir aš ten pamokas darydavau. Šalia mano stalo per visą sieną stovėjo didžiulė knygų lentyna. Man ta knygų lentyna, kurioje buvo ir vaikiškos knygos, ir enciklopedijos, visada darė didelį įspūdį. Mano močiutė buvo labai žingeidi moteris. Jei tik iškildavo koks nors klausimas, visada ieškodavo atsakymų savo didelėje enciklopedijų kolekcijoje, kur buvo galima rasti knygų įvairiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, vokiečių. Ir mama, ir močiutė skaitydavo knygas prieš miegą, taip ir pripratino mane prie knygos. Kiek tave moko skaityti, tiek tu ir išmoksti.
– Net neabejoju, kad teko perskaityti daug gerų knygų, bet įdomu būtų sužinoti, kurios iš jų labiausiai paveikė ir įstrigo atmintyje.
– Kasdien keitiesi – kitą rytą atsibundi kitoks nei buvai vakar. Jau nekalbant apie pusmečius, metus ir penkmečius. Skirtingu gyvenimo periodu skirtingos knygos padarė didesnę ar mažesnę įtaką, todėl įsimintiniausias knygas galėčiau vardinti periodais. Ryškiausiai mano atmintyje yra išlikęs Charleso Dickenso romanas „Didieji lūkesčiai“, o Helen Fielding knyga „Bridžita Džouns. Dienoraštis“ man buvo nepaprastas atradimas. Aš dar neprisimenu, kad šitiek balsu juokčiausi skaitydama knygą.
Labai svarbu, kada tu paimi knygą į rankas. Ch. Dickenso knygoje man patiko viskas – pati tema apie žmogų, ieškantį savęs. Žmogų, kuriam gyvenimas nebuvo palankus. Įdomu buvo stebėti, kaip jame viskas keičiasi. Man labai patiko skaityti apie tuometinę Angliją. Perskaičiusi knygą nuvažiavau į šią šalį. Vaikščiodama po Londoną, ypač Londono Sitį (istorinis Londono centras), vis pagalvodavau, čia Dickenso Londonas. Jis taip gerai perteikė Londono atmosferą – jo niūrumą, šaltumą, lūšnynus palei Temzę. Man visa tai padarė labai didelį įspūdį. Šią knygą perskaičiau brandžiuose metuose – ne vaikystėje ir ne paauglystėje, o tuomet kai jai buvo atėjęs pats laikas.
O knyga „Bridžita Džouns. Dienoraštis“ patiko dėl nepaprastai subtilaus, sakyčiau, intelektualaus humoro jausmo. Esu mačiusi ir filmą, bet knygos visada geriau negu filmai. Dvi tokias tikrai galėčiau išskirti, bet kaip ir sakiau, eina laikas ir knygos keičiasi. Vienu metu man labai patiko P. Coelho kūryba. Bet šį susižavėjimą priskirčiau periodams, kurie praeina ir po kiek laiko į juos žvelgi su šypsena. Dėl kažkokios, sunkiai paaiškinamos priežasties, kai kurios knygos palieka gilų pėdsaką.
– Jei kas nors rašytų knygą apie jūsų gyvenimą, kokia tai būtų knyga, kokio žanro.
– Aš norėčiau, kad mano gyvenimas būtų aprašytas Bridžitos Džouns dienoraščio stiliumi – nerimtai apie rimtą gyvenimą.
– Ar buvo jūsų gyvenime knyga, kurios nebaigėte skaityti, nes ji jums pasirodė neverta dėmesio?
– Neprisimenu tokių knygų. Knygą pasirenki, nes galbūt ją kažkas rekomendavo, patraukė dėmesį viršelis, žodis pavadinime ir todėl visos knygos patenka į rankas savo laiku. Pavyzdžiui, šiuo metu skaitau Dianos Gabaldon knygų seriją „Svetimšalė“, kurią man pasiūlė paskaityti pažįstama. Pradėdama skaityti pasakiau sau, kad jei ji man nepatiks, bet kada galėsiu mesti, bet aš jau perskaičiau 6 tomus, o iš viso yra išleista gal 12 tomų. Knygos storos. Šiuo metu skaitau jas anglų kalba. Visada yra geriau skaityti knygą originalo kalba, nors tai ir nėra lengva – knygoje daug literatūrinės kalbos, kurios gyvenime nenaudoji.
Knygos mūsų gyvenime atsiranda įvairiausiais būdais, tad jei knygą perskaitai, vadinasi, taip ir turėjo būti. Labai rekomenduočiau šią D. Gabaldon knygą perskaityti moterims. Joje tiek visko įdomaus: labai įdomi meilės istorija, vyro ir moters santykiai, daug nuotykių ir šiek tiek mistikos – kelionių laiku. Paskaičius knygą galima įsimylėti ir Škotiją, ir škotus. „Svetimšalės“ autorė buvo praeitų metų Vilniaus knygų mugėje. Iki šiol gaila, kad negalėjau nueiti į susitikimą su ja. Tai mano pastarųjų metų skaitiniai. Labai džiugu vis sugrįžti prie šios knygos ir žinoti, kad vis dar kažkas laukia (pagal šią knygą yra sukurtas serialas).
– Kaip jums atrodo, ar vaikai šiais laikais mažiau skaito?
– Vaikų yra visokių. Turiu draugų, kurių vaikai skaito tikrai nemažai. Aš labai noriu, kad ir mano dukra daugiau skaitytų, bet dabar yra tiek informacijos ir knygos konkurentų – serialai, filmai, kompiuteris. Džiaugiuosi, kad ji karts nuo karto pasiima paskaityti knygą. Stengiuosi ją sudominti. Kelis kartus esu nupirkusi knygų ir, sakiusi, kad ji tikrai nesigailės perskaičiusi. Tikriausiai to nereikėtų daryti, nes kai tėvai pradeda kištis, nieko gero iš to neišeina. Knygų skaitymas turi būti laisvas pasirinkimas.
– Ar vaikystėje skaitydavote knygas savo dukrai?
– Taip, skaitydavau, nes darai tą patį, ką tau darė tavo tėvai. Mano mama negali pamiršti, kaip aš kvatodavau, kai jinai man skaitydavo Vytauto Petkevičiaus „Kodėlčiaus“ pasakojimus. Aš niekada nepavargdavau jų klausytis, vis prašydavau ir prašydavau, kad ji man tą patį paskaitytų. Savo dukrai daugiausiai skaitydavau tas pačias knygas, kurias man skaitydavo.
– O koks jūsų požiūris į elektronines knygas?
– O! Tai naujas mano gyvenimo etapas. Man elektroninę skaityklę padovanojo draugė, pasiūliusi perskaityti D. Gabldon knygas. Ji manęs pasiteiravo, kodėl aš neskaitau šios rašytojos knygų angliškai ir štai aš jau skaitau elektronines knygas. Man tai yra atradimas. Aišku, tai visai kitoks skaitymas, bet jau esu nusipirkusi kelias elektronines knygas. Kartą DELFI perskaičiau įdomų straipsnį, kuriame buvo minima viena negrožinės literatūros knyga. Mane ji taip sudomino, kad aš pradėjau ieškoti, kur galėčiau ją įsigyti. Paaiškėjo, kad knyga neišversta į lietuvių kalbą, bet ją galima įsigyti internetu. Po 3 sekundžių knyga jau buvo mano el. skaityklėje, o vakare aš ją jau skaičiau. Elektroninės knygos yra lengviau pasiekiamos, o ir pigesnės. Net ir labai stora knyga visa telpa į mažą el. skaityklėlę. Labai patogu, ypač važiuojant į tolimesnes keliones ar atostogauti.
Visos technologijos turi privalumų ir trūkumų. Aš šiuo metu skaitau „Svetimšalės“ anglišką variantą, bet ant mano stalo guli ta pati knyga išversta į lietuvių kalbą ir man tenka valdytis, kad nepaimčiau lietuviškojo varianto. Lietuvišką knygą, žinoma, būtų lengviau skaityti, nors el. skaityklėje su žodynu gali užeiti ant neaiškaus žodžio ir atsiranda jo paaiškinimas. Skaitymas kitomis kalbomis vis tiek sudėtingesnis, kol neįsiskaitai. Aišku, smagu prieš naktį pavartyti popierinę knygą, bet gera el. skaitykle irgi patogu naudotis – ekranas matinis, nemirga. Mano elektroninė skaityklė turi dėklą, imituojantį tradicinę knygą ir lemputę, kuri prireikus apšviečia tekstą. Man atrodo, kad prie elektroninės knygos reikia tiesiog priprasti.
– Kiek jums svarbu, turėti knygų namie ar turite savo asmeninę biblioteką?
– Taip aš turiu knygų lentyną. Joje šalia grožinių kūrinių yra albumų, kulinarinių knygų, kelionių aprašymų, ne tik mano, bet ir mano buvusio vyro, kuris labai mėgo skaityti. Aš turiu nemažai knygų. Popierinių knygų minusas yra tas, kad jos renka dulkes. Nuo el. skaityklės paprasčiau dulkes nuvalyti.
– O kokie Jūsų pirmieji prisiminimai apie vaikystės biblioteką?
– Aš keturis metus mokiausi M. K. Čiurliono menų gimnazijoje muzikantų klasėje. Mano pirmoji vaikystės biblioteka buvo šios gimnazijos. Pamenu, kad mes visi nemažai skaitydavome ir turėdavome savo mėgstamas knygas. Viena iš jų buvo H. Lofting „Daktaras Dulitlis“ – „topinė“ knyga. Mes visi klasėje vieni kitų klausinėdavome, ar skaitei „tą“ knygą, o po to bėgdavome vienas per kitą į biblioteką, skolindavomės populiariausias knygas ir dalindavomės tarpusavyje. Labai gera prisiminti tą pamirštą jausmą, kai su dideliu azartu skubėdavome į biblioteką pasiimti tos vienintelės knygos.
– Kaip manote, ar jums būtų patikusi vaikystėje tokia biblioteka, kokia šiandien yra Vaikų biblioteka?
– Žinoma! Gyvenime nieko nereikia gailėtis, bet man vis tiek truputį gaila, kad mano dukros vaikystėje nebuvo tokios bibliotekos. Aš dar labai tikiuosi, kad man pavyks ją čia atsivesti, nors jai jau 18 metų. Jei ne dukrą, tai gal savo sūnėną. Biblioteka ne tik graži, bet ir tokia vieta, kur tiesiog gali pabūti tarp knygų. Mano močiutė labai mėgo knygas, skaitydavo jas dieną naktį ir mane versdavo skaityti, vis pridėdavo knygų, kurias aš turiu perskaityti. Vis dėlto kai pradedi ką nors brukti, tuomet atsiranda atmetimo reakcija. O bibliotekoje niekas tavęs neverčia skaityti. Čia tiesiog gali ateiti, pabūti, pažaisti šachmatais ir galbūt praeidamas pro lentynas susirasi kokią nors knygą, kuri tau patiks.
Gabiją Ryškuvienę kalbino Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotoja Gerda Putnaitė.
Rekonstruotose Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos patalpose Trakų g. 10, Vilniuje žiemą atidaryta Vaikų biblioteka kviečia vaikus, paauglius ir jų tėvelius pasinerti į didelį knygų pasaulį.