„Šią knygą lengviau suprasti tuomet, kai žiūri į ją ne kaip siužetinį romaną, o kaip į patyriminį meno kūrinį, kuriame tekstas ir pasakojimas yra to kūrinio medžiaga, galima sakyti, mediumas. Galiausiai pats skaitymo procesas transformuoja skaitytoją“, – būsimus skaitytojus autorės vadybininku save pristatantis sutuoktinis Justas Janauskas.
Spekuliatyvia moksline teorija paremtas siužetas
Septynerius metus rašydama knygą, transformacijų, anot J. Janausko, patyrė ir pati rašytoja, per tą laiką subrendusi kaip asmenybė. Nors knygą galima priskirti literatūrinės fikcijos žanrui, visgi didžioji jos dalis paremta ne fantazija, o realybe, kurią autorė yra atsinešus iš savo aplinkos ir įvairios budistinės bei mokslinės literatūros.
„Buvau šalia per visą rašymo procesą, tad aiškiai matau, iš kokių vietovių, žmonių ir situacijų atsirado tam tikri knygos aspektai“, – pasakoja J. Janauskas.
„Grybo sapnas“ – tai romanas apie žmones, pasiklydusius savo vidiniuose labirintuose. Ir vienas pirmųjų tekstų lietuvių literatūroje, kurio siužetą apibrėžia autorės sukurta mokslinė teorija.
Veiksmas tarp 2025-ųjų ir 2051-ųjų
Knygos veikėjos – dvi sėkmingus gyvenimus, bent jau visuomenės vertinimu, susikūrusios moterys Upė, Ina ir norvegas restorano šefas Karlas iš tiesų gyvena savo proto kalėjimuose. Jiems kažko trūksta, bet nė patys nežino ko. Kiekvienas savaip visą gyvenimą ieško kelio vidinio susitaikymo link, tačiau tik atsidūrę mistiškame vasarnamyje randa sprendimo užuominą.
Tris romano dalis, kurių veiksmas vyksta 2025 ir 2051 metais, sieja niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris ir jo kelias į pripažinimo olimpą. Mokslininkas įrodo, kad žmonijos kognityvinė revoliucija įvyko užmezgus simbiozę su vyrdiceps šeimos grybu. Šis grybas yra sukeliantis svaigulį, kuris veda žmoniją tarnauti savajam ego. Dėl simbiozės žmogus įgauna simbolinį mąstymą ir kūrybiškumą, tačiau visa tai atsitinka tik per grybo sapną. Knygos siužetas prasideda prieš 70 tūkst. metų, kai įvykus kognityvinei žmogaus revoliucijai žmonės įgyja sąmonę. Ilgai nebuvo aišku, kas tai lėmė, ir tik neseniai paaiškėjo, kad tuo metu įvyko simbiozė tarp gyvūno ir grybo, jie susijungė į vieną, naują, organizmą – žmogų.
„Grybas gyvena mūsų viduje – žarnyne, smegenyse – ir per specifinį mechanizmą apsvaigina tam tikra haliucinacija, sapnu. Grybas mus verčia nuolat siekti idealų, pakeisti pasaulį, palikti savo indėlį žmonijos istorijoje, kurti civilizacijas, ekonomiką, dirbti dėl šviesaus rytojaus. Ir niekada neleidžia mums atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis gyvenimu čia ir dabar, kaip daro tie gyvūnai ir kaip darėme mes prieš 70 tūkstančių metų“, – būsimus skaitytojus intriguoja J. Janauskas.
Pati autorė pripažįsta, kad knygos mintį gvildenti pradėjo dar 2017 metais, grįžusi gyventi į Lietuvą iš Malaizijos. „Ar knygoje mano sukurta teorija apie grybo ir žmogaus simbiozę originali? Tai palieku spręsti skaitytojams. Man grybai buvo tarsi asmeninis apsėdimas, todėl nusprendžiau pasirinkti paprasto žmogaus ir grybo koncepciją“, – sako G. Grušaitė.
Zenbudistinis romanas apie santykius, maistą ir ateitį
Knygų apžvalgininkui ir literatūros ekspertui Audriui Ožalui G. Grušaitės romanas „Grybo sapnas“ atrodo įkvėptas zenbudistinės filosofijos, sakančios, kad mūsų supratimas apie pasaulį yra tik iliuzija: mes tik galvojame, kad kažką čia veikiame, o iš tikrųjų viskas netikra.
Autorė su juo sutinka ir prideda: „Taip ir vaikai iš pradžių nuoširdžiai tiki savo tėvų žodžiais, kol kažkuriuo metu pastebi, kad faktai nesutampa, ir kažkur prasideda melas. Kartą susimąsčiau, kad žmonės kartais nesuvokia, kad meluoja, jie galvoja, jog sako tiesą. O dar kita stadija yra tada, kai pamatai, kad taip darai ir pats. Kviečiu „Grybo sapno“ skaitytoją pagalvoti ir apie save – mes visi kažkaip pasiklystame savo tiesose. O gal tai tiesiog sapnas, ar ne?“
Romano „Grybo sapnas“ turinio ir teksto redaktorė Ūla Ambrasaitė. Knygos dizainerė – Aurelija Slapšytė, projekto vadovė – Jonė Juchnevičiūtė, knygą maketavo – Eglė Jurkūnaitė, koregavo – Rozita Znamenskaitė. Knygos leidybą iš dalies finansuoja asociacija LATGA.