Prisiminimais nusikelkime į pradinį pjesės atradimo tašką. Sakykite, kokia buvo pirmoji pažintis su „Fantazijumi“? Galbūt buvo žmogus ar esminis įvykis, įkvėpęs Jus statyti šį spektaklį?
Pirminis taškas buvo temos paieška, nes, jei surandi temą arba, „Fantazijaus“ atveju, susitapatini su pačiu „Fantazijumi“, kuris neranda idealo, savo temos, jame slypi nusivylimas, nihilizmas, – viskas, procesas pradeda vykti. Kadangi tuo metu susipažinau su naujųjų nihilistų judėjimu, reaguojančiu į pozityvumo kultą, kuriame tu turi būti pozityvus, optimistiškas, visuomet šypsotis... ir tokia paviršiumi ėjusi tema man pasirodė, jog visiškai neatitinka realybės, kurioje mes gyvename. Juk tu neturi jaustis kaltas dėl savo išgyvenimų, minčių ar sudėtingiau suprantamų reiškinių. Apskritai, man jau nuo seniai dėl savo tragiškumo patiko romantizmo literatūra ir epocha, kuri kupina tragiškumo, tikėjimo, Dievo, idealų paieškų, gražumo, laisvumo, kuris iš tikrųjų slepia dideles žmonijos kančias. Atradusi šią Alfred de Musset pjesę, supratau, kad jis idealiai tinka, norint patalpinti bohemiškus filosofus, kurie jaučiasi niekam nereikalingi, atstumti ir postringauja apie gyvenimą.
Pjesės vertėja Akvilė Melkūnaitė yra pasakiusi: „Verčiant komediją „Fantazijus“, viena akis verkia, kita – juokiasi“, o kokios Jums, kaip režisierei, statant „Fantazijų“ kilo emocijos, jausmai, mintys..?
Geros emocijos. Kai perskaitai pirmąjį kartą pjesę, paskui bandai suprasti, kur yra ta viliojanti liepsnelė, kur ji veda. Supratau, kad mane viliojo, rodos, atsainiai parašytas tekstas kaip improvizacija iš tos intuityvios talentingo poeto rankos, toks lyg mažas briliantas. Man atrodo, kad šiame mažame, groteskiškame siužete telpa labai daug įdomių temų, linijų, kurias gali vystyti ir, rodos, dar pora pjesių parašyt. Jos greitis, lengvumas, šmaikštumas, neatsakingumas man susivedė į labai talentingo jauno žmogaus paveikslą, kuris net nežino, kad jis yra labai talentingas. Kai sutinki tokius žmones, kurie turi magnetizmo, traukos, su jais smagu būti, kalbėtis – tai kūrybingi žmonės, jie paprasti, gaivališki.
Išskirtinio dėmesio sulaukia spektaklio rekvizitas, kostiumai, scenografija, apskritai, jame slypinti ir žiūrovui juntama unikali aura. Galėtumėte išskirti, įvardinti, kas labiausiai padeda tą aurą sukurti?
Kai statėme „Fantazijaus“ eskizą „Kvartale“, tokiu būdu susibūrė ir mūsų visa kompanija, kūrybinė komanda, kuri darbus pratęsė ir perkėlė į premjerą Vilniaus mažajame teatre. Procesas buvo įvairus, ieškojome sprendimų, kaip tą „neapčiuopiamybę“ parodyti, pademonstruoti tą atmosferą. Važinėjome po sandėlius, ieškojome rekvizitų, paveikslų. Iš esmės – tai ilgesio, meilės praradimo atmosfera, kuri scenoje turi atsispindėti. Mes bandėme sukurti kūrybinės menininko studijos jausmą, kiek buvo įmanoma mūsų scenoje, ir tuo pačiu nenutolstant nuo pasakos elemento, kuris yra svarbus, ir tas naivumo naratyvas turi spektaklyje išlikti.
Šiais metais balandžio 12 d. spektakliui „suėjo“ penkeri metai. Kiek spektakliai gyvena atskirą gyvenimą patys ir kaip jie kinta? Kaip per 5 metus spektaklis pasikeitė organiškai?
Kol aš jį bandžiau kontroliuoti, tol jis „nekvėpavo“, paskui, kai supratau, kad nieko nebeaiškinsiu, tada jis pradėjo gyventi. Praktiškai dvejus metus spektaklis konstravosi, o po to dvejus metus jis puikiai gyvavo. Po to galvojom, kad norim su juo atsisveikinti, išimti iš repertuaro, bet gavosi taip, kad „Fantazijus“ iki šiol išliko teatro repertuare. Bežvelgiant iš dabartinės perspektyvos, jis tapo improvizaciniu, žaidybiniu spektakliu, bus įdomu išvysti, kokie bus šeštieji „Fantazijaus“ metai, nes, kol jis nepraranda savojo džiaugsmo, grožio, gyvumo, tol jį rodysime.
Pirmasis „Fantazijaus“ eskizas vyko erdvėje „Kvartalas“ (buvusiame dekoracijų sandėlyje Labdarių gatvėje), yra rodytas Chodkevičių rūmų kieme, gastrolėse kituose miestuose. Jūsų nuomone, kiek erdvė lemia spektaklio sėkmę, jo perduodamą energiją, kiek keičia žiūrovo žiūros tašką?
Gastroliuoti yra didžioji prabanga, nes kuo daugiau kiekvienas spektaklis patiria skirtingų erdvių, vietų, publikų, tautų reakcijų, tuo jis darosi profesionalesnis. Ne veltui visi nori išvykti gastroliuoti, nes tokiu būdu spektaklis atranda tokių spalvų, kurių repetuodamas nerasi. Tai yra patirtys, kurios praturtina. Kuo iššūkiai yra įvairesni, tuo geriau. Paskui aktoriai nebevaidina toje „teatrinėje dėžutėje“, jie prisimena kitas erdves ir tada aktorius tampa laisvesnis, jo sąmonė tampa atviresnė. Rodydamas spektaklį kitoje erdvėje jį pripildysi turiniu ir dar labiau akcentuosi pagrindines temas, o aktoriai, grįžę iš gastrolių, vėl turės galimybę spektaklį išgyventi iš naujo, o tai gilina profesionalumą.
Grupė „Kabloonak“ kuria ypatingą spektaklio atmosferą ir pripildo sceną savita muzika. Sakykite, kaip kilo idėja pakviesti groti gyvo garso grupę?
Su Jonu Narbutu minėtame „Kvartale“ darėme tokį eksperimentą: dvylika valandų atlikti tą pačią „Am I“ dainą. Grupė „Kabloonak“ buvo ką tik išleidę albumą ir man, rodos, jų įvaizdis ir muzikinis pasaulis atitiko „Fantazijaus“ atmosferą. Jie kūrybingi, laisvi žmonės, o kai ieškai temos arba kažką kuri apie savo gyvenimo tarpsnį, tai tu ir naudoji tai, kuo gali dalintis šiuo metu. Todėl režisieriaus darbas ir yra pritraukti tas emocijas, atlikėjus, kūrėjus, kurie padėtų išartikuliuoti tą tavo temą. Paskui prisijungė ir kompozitorius Giedrius Puskunigis, jis aranžuotes į styginius pavertė, kas irgi labai gražu. Kadangi pradžia „Fantazijaus“ buvo „Kvartale“ ir tai pasiteisino, todėl norėjosi toje pačioje energijoje ir muzikinėje spalvoje eiti kartu ir toliau.
Spektaklio metu įstringa „Fantazijaus“ pasakyti žodžiai: „Viskas, ką žmonės sako vieni kitiems, yra panašu, mintys, kuriomis jie dalinasi pokalbiuose, beveik visada tokios pačios, bet kiek slaptų užuolandų, kiek slaptų stalčiukų visų šių atskirų mechanizmų viduje! Kiekvienas nešiojasi ištisą pasaulį! Nepažįstamą pasaulį, kuris gimsta ir miršta tyloje! Kokia vienatvė kiekvieno žmogaus kūne!“. Kokia citata arba keli žodžiai Jums, kaip šio pastatymo režisierei, labiausiai atspindi pačią pjesę, jos nešamą prasmę?
Musset poezija yra liūdna, ilgesinga, šmaikšti, taigi tų citatų, kurios man atspindi šią pjesę, yra ne viena. Prie minėtosios pridėčiau ir šią: „Koks varganas daiktas yra žmogus! Negali nė pro langą iššokti kojų nesusilaužęs! Yra priverstas dešimt metų čirpinti smuiku, kad taptų pakenčiamu muzikantu! Mokytis, kad taptų dailininku, arklininku! Mokytis, kad iškeptų omletą!“. Taip pat „Jeigu aš neturėčiau pinigų, aš neturėčiau skolų, kam man pinigai“. Graži Musset mintis slypi ir spektaklio finale, kai Princesė pasirenka tikėti ne realybe, o pasaka. Čia slypi tvirtybė, vidinė stiprybė ir tikėjimo paieškos, nes surasti tikėjimą net ir šiomis dienomis tampa praktiškai neįmanoma. Mes atėjome iki civilizacinės katastrofos, nes ji pasireiškia ne tik karu, bet informacinių technologijų, socialinių tinklų peržengtomis ribomis. Nes vienatvė ir slypi tame žmoguje, kuris pasirenka nebūti „sumaltas“ į realybės sieną. Pjesėje yra labai daug sentimentalių, jautrių momentų ir jie yra amžini, todėl mane pati pjesė ir žavi.
Fantazijus – bohemiškos prigimties melancholiškas (anti)romantikas, sentimentalus intelektualas, marginalas, pats sau prieštaraujantis ir daugelio nesuprastas. Tačiau sava mąstysena ir ryškiu, kartais net ir mizantropišku požiūriu, pritraukia prie savęs, nes nuvertinti ar nesuprasti kartais būname mes visi. Kaip manote, ar šiame laike yra tokių fantazuotojų, kuriuos įkūnija aktoriai Martynas Nedzinskas ir Tomas Rinkūnas? Jei taip, kaip juos apibūdintumėte, kokie jie?
Taip, jų yra, tik ne taip paprasta juos surasti – tokie renkasi tikrą gyvenimą, o ne socialinius tinklus.Man atrodo, ateis laikas, kai kursis po truputį ta tikroji bohemiška aplinka, kurioje žmonės galės laisvai mąstyti ir nekontroliuojamai reikštis, diskutuoti, nes iš to atsiranda kūryba. Analizuotojų, fantazuotojų, mizantropų – jų yra ir jų rasis daug daugiau, nes toks laikas, be „Fantazijaus“, kaip žmogaus, neišgyvensim. „Fantazijų“ bus, nors jie šiek tiek „nepatogūs“, žavūs nevykėliai ir nepavyzdingi piliečiai. Be jų neįmanomas sveikos visuomenės egzistavimas.
Spektaklį „Fantazijus“ galite išvysti balandžio 28 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.