- Kaip pradėjote groti?
- Iniciatyva buvo, žinoma, tėvų. Mano tėvai abu – neprofesionalūs muzikantai, tėtis yra baigęs muzikos mokyklą ir visą gyvenimą grojo pianinu, o mama tiesiog labai myli muziką. Dar prieš man gimstant jie numatė man gyvenimo kelią, nes kad taptumei koncertuojančiu muzikantu reikia pradėti groti nuo 4-5 metų. Aišku, vaikas ir pats turi rodyti norą ir gabumus, bet tai kaip krikštas – tėvai nusprendžia ir prisiima atsakomybę. Tiesa, tėtis šiek tiek abejojo, ar nebus man per sunkus šitas kelias, todėl mokytis pradėjau Balio Dvariono muzikos mokykloje, o ne M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, bet greitai perėjau į pastarąją.
- Kada supratote, kad norite būti pianistu?
- Kiek save atsimenu, visada norėjau būti koncertuojančiu pianistu, o apsisprendžiau gal būdamas šešiolikos. Aišku, paauglystės metu buvo visokių pasvarstymų – buvau vienu metu susižavėjęs šachmatais ir vos nemečiau pianino. Bet tai tęsėsi neilgai. Tiesa, socialistinėje visuomenėje, kurioje užaugau, buvo lengviau apsispręsti būti muziku, nes kultūra, mano nuomone, buvo vertinama labiau nei dabartinėje visuomenėje. Visada jaučiu pagarbą tiems, kurie išaugę šioje visuomenėje, ypač Amerikoje, siekia būti muzikantais. Man dabar atrodo, kad augant čia būtų sunku atsispirti pagundai tapti, pavyzdžiui, teisininku. Matant, kas visuomenėje yra vertinama, būtų sunkiau atrasti savo pašaukimą muzikoje. Manau, kad būčiau galėjęs būti ir kažkuo kitu, kita vertus, nei už ką neiškeisčiau dabartinio savo gyvenimo į jokį kitą.
- Baigėte bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas Juilliard‘o muzikos mokykloje. Kaip į ją buvote pakviestas?
- Įdomiausia, kad Juilliard‘as man visada buvo legendinė mokykla ir atrodė kažkur nepasiekiamai toli, tačiau mano kelias į ją buvo natūralus, paprastas ir iš dalies lemtas atsitiktinumo. Buvau pakviestas į festivalį Santa Barbaroje, kuriame mane pastebėjo vėliau man Juilliard‘e dėstęs Jerome‘as Lowenthal‘as. Jis mane ir paskatino atvažiuoti į perklausą ir pabandyti. O įstojimo procedūra labai paprasta – viską lemia dešimties minučių perklausa. Tai turbūt lemtingiausios mano dešimt minučių gyvenime.
- Kokios buvo studijos šioje mokykloje? Kuo jos skyrėsi nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
- Pačios studijos tarptautinėje Juilliard skiriasi visų pirma tuo, kad tai yra tarptautinė mokykla, priimanti viso pasaulio studentus iš įvairių mokyklų, taigi ir su skirtingu pasiruošimu. Pavyzdžiui, man, atvažiavusiam baigus M. K. Čiurlionio menų gimnaziją ir trejus metus prasimokius LMTA, kai kurie dalykai buvo juokingi: tai, ką čia mokėsi bakalauro studijų studentai, aš mokiausi Čiurlionio šeštoje klasėje. Tiesa, įdomiausios ir sunkiausios studijos buvo Juilliard‘o doktorantūroje. Skirtingai nei kitose pakopose, doktorantūroje studijavo skirtingų specialybių studentai, mūsų buvo devyni, tarp jų - nei vieno silpno. Pirmąkart savo gyvenime jaučiau, kad turiu šimtu procentų stengtis, kad patenkinčiau savo ir dėstytojų standartus.
Dar galėčiau paminėti, kad Juilliarde skiriasi studijuojančiųjų entuziazmas ir aistra muzikai.
- Ji didesnė?
- Taip, Juilliard‘e jaučiausi labiau tarp bendraminčių ir kad tikrai galime vienas kitą praturtinti.
- Lietuvoje to nejausdavote?
- Prisipažinsiu, LMTA to pasigedau, nors pačios studijos buvo tikrai aukšto lygio.
- Jautėte didelę konkurenciją studijuodamas prestižinėje mokykloje?
- Manęs daugelis klausia apie konkurenciją, bet jos besimokant tikrai nepajutau. Jaučiau, kad tikroji konkurencija yra už mokyklos sienų, bet ne jos viduje. Tiesiog nėra dėl ko konkuruoti. Dabar Juilliarde netgi specialybės pažymius panaikino – reikia tiesiog išlaikyti įskaitą.
- Baigėte prestižinę, visame pasaulyje bene žymiausią ir muzikos mokyklą, sėkmingai koncertuojate ir įrašinėjate. Kokia jūsų sėkmės paslaptis?
- Neseniai perskaičiau Malcolm‘o Gladwell‘o knygą „Outliers“, kuri yra apie ypatingai daug pasiekusius žmones ir apie tai, kaip sėkmė yra dažnai mitologizuojama ir neteisingai suprantama. Yra daug faktorių, kurių mes nežinome arba nežinome, kokie jie yra svarbūs ir lemiami. Toje knygoje buvo pavyzdys, kuris man, kaip muzikantui, buvo labai įdomus. Vakarietiškoje aukšto lygio muzikos konservatorijoje tyrėjai susiskirstė studentus pagal jų pasiekimų lygį – tuos, kurie silpnesni, vidutiniokus, ir tuos, kurie turi potencialą būti solistais. Ir tada buvo renkama informacija, kiek laiko jie praleidžia prie instrumento. Pasirodė, kad tie, kurie daugiausiai pasiekę, daugiausiai laiko ir praleido grodami. Svarbiausia – nebuvo nei vienos išimties. Toks ir yra mano atsakymas.
Svarbu yra gebėjimas nuolat tobulėti, didieji menininkai tuo ir pasižymi, kad nenustoja keistis.
- Kiek valandų per dieną vidutiniškai grojate?
- Nuo trijų iki septynių valandų, nors, žinoma, prieš koncertus prarandi laiko suvokimą ir tada reikia saugotis, kad nepersigrotum. Svarbiausia – tai reikalauja kasdieninio darbo.
- Kokią vietą jūsų gyvenime užima muzika?
- Man kasdieninis darbas su pianinu – skambinimas, yra toli gražu ne tik darbas – tai kūno ir dvasios tonuso palaikymas. Žinoma, būna ir dienų, ir savaičių, kai išvis neprisėdu prie instrumento, bet jaučiu, kad kai tokios atostogos užsitęsia, kažkas pradeda išsiderinti manyje ir reikia vėl imtis „terapijos“. Dažnai muzikantai apie meilę muzikai kalba abstrakčiai: „Aš labai myliu muziką“. Bet ar neužtenka tokiu atveju tiesiog būti muzikologu ar tiesiog dideliu muzikos gerbėju, būti išprususiu muzikos klausytoju, koncertų lankytoju ir rėmėju?
Mano meilė muzikai pasireiškia per patį muzikos mokymosi ir atlikimo procesą, kurį aš tiesiog myliu, patį fizinį kontaktą su instrumentu, didžiulį stresą prieš koncertą ir buvimą scenoje.
- Ką jums reiškia visi apdovanojimai, kuriuos esate gavęs?
- Vien tiktai galimybes ir progas pasiekti daugiau. Patys savaime nei konkursų, nei Juilliard‘o diplomai nieko nereiškia.
- Kas yra didžiausias jūsų darbo kritikas?
- Kuo toliau, tuo labiau aš pats. Visada mielai pasinaudoju kritika, bet ji man niekada negalėtų pakeisti mano paties suvokimo, ką aš turiu daryti. Būtų per daug pavojinga pasitikėti kažkuo kitu.
- Kokios muzikos klausote laisvalaikiu ar jos išvis neklausote ir mėgaujatės tyla?
- Sunku apibendrinti - neturiu nieko prieš prieš bet kokią muziką, tačiau pastebiu, kad didelė dalis muzikos tiesiog nepatraukia mano dėmesio, nerandu joje pakankamai turinio.
- O lietuviškos muzikos klausote?
- Žiūrint kokios – lietuviškos muzikos aš pats nemažai groju ir įrašinėju - nemažai Jeronimo Kačinsko, Vytauto Bacevičiaus kūrinių. O populiariosios neklausau – būdamas Lietuvoje dažniausiai klausausi Lietuvos radijo antrąją programą.
- Kokį dar instrumentą be pianino mėgstate?
- Vargonus. Dar – violončelę, labai mėgstu patį jos garsą, natūralią amplitudę, primenančią žmogaus balsą, šilumą ir garso įvairovę.
- Kokių dar didelių pomėgių be muzikos turite?
- Šiuo metu turiu tris aistras. Viena jų – jau minėti vargonai. Pradėjau privačiai mokytis vargonuoti prieš metus ir tikrai jaučiu didelį džiaugsmą. Kita aistra – argentinietiškas tango, kuri pradėjau šokti daugiau nei prieš pusmetį. O trečioji yra kalnų slidinėjimas, nors tam negaliu skirti nei laiko, nei pinigų tiek, kiek norėčiau, bet bent savaitę per metus skiriu ir turiu pasakyti, kad leidžiantis įdomia ir gera trąsa malonumas ne menkesnis, nei grojant su simfoniniu orkestru!
- Menininkai dažnai būna vienišiai, o jūs pats labiau mėgstate vienatvę?
- Nesu didelių kompanijų mėgėjas, bet bendrauti mėgstu. Mano specialybė reikalauja mokėti būti su savimi, nes pagrindinis darbas vyksta vienam tarp keturių sienų, iš kitos pusės - norint koncertuoti daugiausia lemia kontaktai. Iš tiesų praėjo daug laiko, kol aš tą supratau ir, deja, Lietuvoje to nemoko, o čia moko – ir vis daugiau. Aš pats lankiau muzikos vadybos kursą.
- Jau trylika metų gyvenate Niujorke. Ar niekada nekilo mintis grįžti į Lietuvą?
- Su Lietuva palaikau glaudų ir nuolatinį ryšį. Koncertuoju Lietuvoje ne mažiau, nei turėčiau galimybių koncertuoti joje gyvendamas. Tačiau Lietuvoje yra maža rinka. Pavyzdžiui, jei esi pakviestas vieną pusmetį koncertuoti su vienu iš simfoninių orkestrų, tą pusmetį negali niekur koncertuoti su kita rimta organizacija dėl rinkodaros dalykų - dubliuojasi publika ir panašiai. Visada esu dėkingas už pakvietimus koncertuoti, tačiau tuo pačiu nejaučiu užtikrintumo dėl ateities. Tai nėra mano vieno jausmas, dauguma menininkų Lietuvoje turbūt negali pasakyti, kad jaučiasi stabiliai.
Kitas faktorius - mano žmona negalėtų rasti adekvataus darbo Lietuvoje. Be to, nepaprastai myliu Niujorką. Kita vertus, ateityje įsivaizduoju save gyvenant Europoje ir dalį laiko praleidžiant ir dirbant Lietuvoje. Norėčiau dėstyti LMTA kaip vizituojantis dėstytojas.
- Esate patriotas?
- Tikrai taip. Būdamas čia daug žinau apie Lietuvą ir seku aktualijas, man svarbu, kad mano vaikai kalbėtų lietuviškai, nesvarbu, kur jie augs. Kita vertus, man tai nėra kitų žmonių vertinimo matas. Yra daug žmonių, laikančių save kosmopolitais ir nematau tame nieko blogo. Galų gale galima gerai jaustis daugiau nei vienoje vietoje. Jau kurį laiką jaučiu, kad Niujorkas man tampa toks pat artimas, kaip ir Vilnius.
- Vadinasi, patriotizmo nesiejate su geografine vieta?
- Tikrai ne, ir manau, kad dabartiniame pasaulyje, ypač tokioje sferoje, kaip muzika, gyvenamoji vieta neturi reikšmės. Ir tuo labiau tokioje srityje kaip klasikinė muzika, jei karjera nėra tarptautinė – vadinasi, jos išvis nėra.