Paroda pristato kūrėjus, tyrinėjančius garsą kaip mediją ir raiškos formą, garsinį patyrimą ir jo įtaką erdvės suvokimui, aplinkos ar kūnų triukšmą ir akustiką, garso prigimtį ir „erdvėjimą“, vaizdo ir garso vibracijas ir pan. Jokūbas Čižikas komponuoja garsines struktūras, pasitelkdamas žmogaus kūno vidaus organų skleidžiamus ritmus, pavyzdžiui, širdies magnetinį lauką ar smegenų nervinius tinklus, tokiu būdu tyrinėdamas mentalinių bei fizinių žmogaus kūno reiškinių aplinkas.
Kompozitorius Matas Drukteinis patyrimine instaliacija aktualizuoja santykį tarp miesto kaip kolektyvinio darinio, ir žmogaus – ląstelės, balansuojančios tarp individualumo ir visumos. Jis kuria futuristiškai distopišką žemėlapį, savitą punktyrinę kelionę po galerijos architektūrinį-urbanistinį-sociokultūrinį arealą, geriausiai besiskleižiantį per vaizdinius ir garsinius miesto aplinkos patyrimus.
Demetrio Castellucci instaliacija referuoja technologinės mašinerijos artefaktais perpildytos kasdienės aplinkos triukšmą, fragmentuojantį ir išskaidantį mūsų garsinę patirtį. Kūrinys įgalina žiūrovą patį nuspręsti, kada pertraukti ir / ar visai nutildyti erdvėje girdimą garsą, atveriantį vieno ritmo patyrimo kitame dimensiją. Toks sluoksnių persidengimas juntamas ir eksponuojamoje fotografijų serijoje, kurioje it nepertraukiamoje sustabdyto laiko grandinėje veriasi milžiniškais, šviesą atspindinčiais, tamsiais ir purvinais organizmais virstantys automobilių kėbulai.
Lauryna Narkevičiūtė ir Andrius Šiurys pristato skirtybių įvairovės paieškoms skirtą binauralinį projektą, kuriame pasitelkiamas gamtinių procesų ir žmogiškosios veiklos formuojamas kraštovaizdis. Kaip neatskiriamas aplinkos pažinimo elementas čia akcentuojamas garsinis spektras, ne tik suteikiantis patyrimo momentui tam tikrą jauseną, bet ir leidžiantis orientuotis erdvėje, suvokti jos ribas ir taip įgalinantis erdvėlaikio kismą.
Vyginto Orlovo instaliacija realiuoju laiku „įgarsina“ vaizdą už galerijos lango. Remdamasis skaitmenine jungtimi, kurioje vaizdinės informacijos savybės paverčiamos vertėmis ir jungiamos prie atitinkamų garso savybių, menininkas kuria vaizdo ir garso sinchronizaciją. Galerinė erdvė tampa meditatyvia išorę ir vidų jungiančia sinteze, skirta įsiklausyti, sužadinti fenomenologinį patyrimą ir sustiprinti besisteigiančią unikalią kiekvieno suvokėjo patirtį.
Roberto Beccera domisi garsiniais kalbiniais modeliais ir tiria pamatinių tikrovės struktūrų, kurias kalba atspindi, idėjų ekstrapoliaciją į paties garso natūrą ir jo prigimtinį ryšį su kalba. Kūrėjas svarsto, iš kur atsiranda garsų reikšmės, kokias ypatybes garsams galime suteikti emociniu pagrindu – kaip išreiškiama meilės, karo ir baimės verbalika. Grynindamas šių fundamentalių sandų prasmes, menininkas siekia priartėti prie garsinės kalbos raiškos universalumo.
Šešios įvietintos instaliacijos po vienu stogu apjungia skirtingomis priemonėmis ir metodais artikuliuojamą garso meno praktiką. Šešios autonominės galerijos erdvės įveiklinamos atskirai ir jungia šešias atskiras, bet kontekstualias ekspozicijas, orientuotas į konkrečios vietos specifiką. Tai įerdvinta savotiškos garsotyros paroda, fiziniais ir įsiklausomais pavidalais dėliojanti kintančio ir neužčiuopiamo laiko stereoskopinį atvaizdą.
Vasario mėnesį paroda dalyvauja projekte SU-MENĖK, tad parodą lydi performatyvūs vyksmai, edukacijos su perfomanso menininke Aiste Jančiūte, ekskursijos parodoje su menininkais, garsinių meditacijų sesijos.
Projektą kuruoja Evelina Januškaitė ir Monika Valatkaitė.
Remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybė.
Dizainas Asta Ostrovskaja.
Už pagalbą galerija dėkoja kolegoms iš galerijos „Artifex“, projektų erdvių „Editorial“, „Swallow“, Vilniaus teatrui „Lėlė“.
Paroda veiks iki kovo 26 d.