„Galerijų magnate“ vadinama tapytoja Indrė Ercmonaitė: neverk nepatekęs

Tapytoja Indrė Ercmonaitė visada norėjo turėti savo galeriją, bet svajonei vis neišsipildant – surado išeitį. Menininkei kilo idėja – miniatiūrinis galerijos modelis gali tapti puikia erdve rodyti darbus. Tuoj atsirado ir kūrėjų, kurie mielai sutiko šioje „lėliškoje“ aplinkoje suorganizuoti savo parodas. Šitaip palengva ir įsibėgėjo parodinė veikla. Šiandien I. Ercmonaitė dėl užklupusios netikėtos sėkmės pajuokaujant pavadinama ir galerijų magnate. Nenuostabu, galerija „Neverk“ šiandien jau turi penkis padalinius, juose veikia... net penkios mini parodos!

Neverk medyje, prie upės, kampe, kur tik (ne)nori – tik neverk

– Kodėl galerija pavadinta žodžiu „Neverk“? Galbūt taip norima atskleisti sudėtingą menininkų padėtį, kad jiems nėra lengva atrasti galerines erdves, kuriose galėtų rodyti savo darbus?

– Galvodama pavadinimą apie šituos sunkius dalykus negalvojau, bet paskui automatiškai atsirado visas šleifas problemų, sprendimų, ieškojimų, norėjimų išsiaiškinti ar „pritempti“ kažkokias temas. Pavadinimą sugalvojau pamačiusi lipduką ant stalo – „Neverk“. Pagalvojau, ką čia mąstyti, ir priklijavau pavadinimą.

Nuo ko viskas prasidėjo? Visada norėjau turėti patalpą, kuri primena galerinę erdvę. Taip atsirado baltas kubas, jį gali nunešti ten, kur nebūtų įmanoma surengti jokios parodos – ant automobilio stogo ar medyje. Neverk medyje, prie upės, kampe, kur tik nenori – tik neverk. Šitaip galima kurti naujus kontekstus, na, bet čia nėra pagrindinis dalykas, ką veikia galerija.

<...> Jeigu staiga sugalvosi eksponuotis didelėje galerijoje – tavęs kitą dieną nepriims. Turi rašyti projektą, pildyti paraišką, laukti rudens ar kitų metų, o čia – ne.

Taip, buvo visokių minčių... Tą žodelį „neverk“ galima nusifotografuoti prie Šiuolaikinio meno centro – neverk nepatekęs (šypsosi.) Viską galima apžaisti. Visi, kas daro, savo kelią randa, tik reikia netingėti, net ir tų paraiškų pildyti. Ironijos šiek tiek tame irgi buvo.

– Kaip menininkai prisitaiko prie miniatiūrinės parodos erdvės, kaip atranda priėjimą prie gan neįprasto / nekasdieniško formato?

– Reikalavimai gan aukšti, – meno kūriniai turi būti originalūs. Viena kolegių, tapytoja Simona Žilėnaitė, tuo metu, kai ėmėsi organizuoti savo darbų parodą galerijoje „Neverk“, tapė labai didelius paveikslus, tad prisipažino: buvo iššūkis, bet malonus. Ką daryti su mažais formatais, kurie mažesni nei dešimt centimetrų? Ji pasirinko kitą mediją, paėmė popierių, akvarelę, ir netgi savo darbus įstiklino pas rėmintojus, pritaikė patį mažiausią rėmelį, koks tik galėjo būti.

Be abejo, irgi norėjau išbandyti, kaip man pačiai pavyktų padaryti parodą. Pagal profesiją esu tapytoja, radau pačias mažiausias drobeles (būna įvairių, net 6 x 9 cm). Gal Vilniuje rečiau parduodama, bet Amsterdame, kitose užsienio šalyse – didelė mažų drobelių pasiūla.

Kiti menininkai kaip tik džiaugėsi, kad yra maža patalpa, galima išlipti iš ribų, ko negalėtum padaryti tikroje galerijoje, nes riboja stogas, lubos ar durys, o čia to nėra. Pavyzdžiui, Algimantas Černiauskas padarė instaliaciją su daug objektų, kurie tiesiog krito iš galerinės erdvės...

Nereikia įkalbinėti

– Įdomu tai, kad menininkai leidžiasi į avantiūrą, išeina iš savo „komforto zonos“, yra nusiteikę gan mobiliai.

– Galbūt ne visi, bet tie, kurie kreipiasi – jau būna susidomėję asmeniškai, jų jau nereikia įkalbinėti – patys turi viziją, kaip ir ką darys. Tai smagiausia.

– Neteko sulaukti kitokių, ne tik teigiamų atsiliepimų, esą ką čia sugalvojot, gal juokaujat, ar šiaip ironizuojat?

– Tenka nemažai pabendrauti, norisi parodyti! Ypač jei veiksmas vyksta lauke ar viešoje erdvėje, vežant parodą autobusu. Iš tikrųjų, visi šimtu procentu teigiamai žiūri, nes tas vidinis vaikas galbūt pas kiekvieną gyvas, vien džiaugsmas ir susidomėjimas. O tie, kurie nesidomi, tiesiog praeina – piktų komentarų nėra buvę.

– Ko gero, ši iniciatyva ir kilo iš noro parodyti kūrinius, supažindinti su menais kuo platesnę publiką?

– Taip, yra tokia pusė. Viena iš minčių, nes ne visi nueina į parodas. Kodėl paroda negali pas tave ateiti?

Aišku, viskas priklauso ir nuo menininko. Nėra taisyklių, kad dabar darydamas parodą turi išpildyti dešimt punktų. Ne... Vienas labiau mėgsta socialinį gyvenimą, tai nusineša galeriją į kavinę ar pasivaikšto judresnėmis gatvėmis, o intravertui – užtenka ir gamtoje pafotografuoti. Žinoma, žiūrovai parodoje svarbiausias kriterijus, jie turi ateiti, bet jeigu tu nori, kad paroda pabūtų gamtoje, atsakytų į kitus klausimus, tada visa kita nebe taip svarbu. Platus spektras, ką galima veikti.

<...> Galerija tampa tokiu objektu, kuri kelia diskusijas tarp mūsų, menininkų. Atsiranda bendraminčiai, plėtojame kuravimo temas. Darant, kad ir mažą parodą, vieni iš kitų daug išmokstame.

Visi menininkai, kurie dalyvavo, yra savo kūrinius pristatę ir didelėse erdvėse. O mažoje pristatyti – daug iššūkių. Turi pats bendrauti su žiūrovais, už kuratoriaus nepasislėpsi.

– Tarsi koks simuliatorius?

– Labiau norėtųsi sakyti, kad tai tikras objektas. Visi mane vadina galerijų magnate, – turiu jau penkias. Vienoje vyksta nuolatinė ekspozicija, o keturios – besikeičiančios. Galima, aišku, pavadinti parodos simuliacija... bet viską darome iš tikrųjų. Vis tiek, – kuri kūrinį, nesvarbu, kokio jis dydžio. Apmąstyti dimensijų, mastelių, dydžių žaismą, kaip, kas, kur atrodys – didelė veikla. Kaip ir tikroje galerijoje – paroda įvyksta, baigiasi.

Paroda parodoje, ar paroda naujoje erdvėje?

– Tokiais komercinių sandėrių laikais, ar neatsirado norinčių įsigyti kurią nors galeriją?

– Viena galerija, kurioje yra nuolatinė ekspozicija – yra įsigyta! Nepropaguojame pirkti galerijų, jos naudojamos, „nekilnojamas turtas“, bet taip, laikai tokie...

Tačiau šitas projektas visiškai ne apie pinigus, apie juos negalvojame – kaip bus taip, nebent kažkam labai patiks, reikės ar tiks. Bet šiaip pats procesas, bendro rezultato siekimas – yra tikslas. Svarbiausia kelti klausimus – kuravimo, konteksto, ieškojimų. Paroda parodoje, ar paroda naujoje erdvėje?

<...> Per karantiną visai pasiteisinęs dalykas. Kai visos galerijos buvo uždarytos, mes galėjome ramiai sau organizuoti parodas miške. Ši galerija buvo turbūt vienintelė, kuri veikė.

Dabar vyksta keturios parodos: Evelinos Paukštytės „Neverk, ir tai ištirps: Comic Sans pasaka“. Comic Sans – šriftas, kurį Evelina netyčia panaudojo pašto ženklo makete, jos skaudi istorija, norėjo ją pritaikyti šiai parodai.

Eglės Gudonytės paroda „Monologas“, – daug objektų, sukonstravome šviečiančias skaidres, atvyksta net iš Švenčionėlių. Paroda gerą mėnesį buvo rodoma kavinėje „Mėta“, kuri vis priglaudžia mūsų galerijų ekspozicijas.

Adomo Žudžio „LINEARv2“, antra dalis, antras dublis – retrospektyvinė fotografijų paroda ir instaliacija. Menininkas tyrinėja kelmą, kurį atkasė, jį nuskenavo (A. Žudys skenuoja neįmanomus nuskenuoti objektus).

Pijaus Čeikausko paroda „Pijin mini expo“ atvyko iš Klaipėdos. P. Čeikauskas yra gatvės meno atstovas, įdomūs objektai, suinstaliavo net apšvietimą.

Penktosios galerijos ekspozicija dalyvavo „Yaga Gathering“ festivalyje. Ten bus instaliacija, šviečianti iš vidaus, buitiškai – skalbiankė.

– Kai taip gerai einasi, negali nepaklausti apie „Neverk“ plėtrą.

– Einasi tikrai neblogai, bet būna visokių momentų... Šie metai labai gausūs mini galerijai. Susidomėjimas džiugina, bet buvo lengviau, kai jo buvo mažiau. Kai daug – daugiau ir organizavimo, reikia priprasti. Kai nėra viešumo – mažiau atsakomybės, galima daugiau stebinti žmones, o kai atsiranda viešumas – atsiranda ir reikalavimai. To nelabai norisi, bet gal pavyks atrasti viduriuką.

– Na, magnate nėra paprasta būti...

(Juokiasi).

***

Pagrindinis galerijos „Neverk“ puslapis internete yra ČIA, keturios viršutinės parodos su prierašu NOW vyksta dabar.

Daugiau informacijos feisbuke, ČIA, Neverk / Don't Cry.
Instagrame: minigallery_dontcry.