Susidomėjimas triukšmu
Performanso „Blogi orai“ idėja pradėjo vystytis nuo kūrinio futurizmo šimtmečiui paminėti, kurį menininkas kūrė Vokietijos kultūros radijui.
„Futurizmo manifestą „Triukšmų menas“ parašęs Luidžis Rusolas pasiūlė pakeisti muziką triukšmavimais – klausytis to naujo industrinio XX a. pradžios garsovaizdžio, kurį užpildo visokiausi automobiliai, fabrikai – visa pramonės industrija“, – pasakoja A. Bumšteinas.
Pradėjęs domėtis tokį triukšmą atkuriančiais instrumentais A. Bumšteinas atrado, kad barokiniame teatre buvo naudojami triukšmo instrumentai, imituojantys gamtos garsus.
„Keliavau po Europą, ieškojau tokių mašinų ir jas įrašinėjau. O po kelių metų kilo mintis tas mašinas pagal originalias schemas atkurti“, – sako kūrėjas, kartu su teatro scenografijos meistru pagaminęs XVII a. naudotų garso mašinų kopijas.
Anot A. Bumšteino, triukšmo naudojimas jau yra lygiavertis įprastiems muzikos garsams. „Bet koks garsas gali būti muzikos dalis, nes muzika ne tik 12 gamos garsų, bet viskas. Net šiuolaikinėje pop muzikoje yra naudojami gamtos ar daiktų skleidžiami garsai arba kompiuterio pagalba muzikiniai garsai taip pakeisti, kad jie jau nebe muzikiniai, o labiau primena triukšmą“, – sako jis.
Atmosferos kaita garsu
Tarptautiniame meno pasaulyje, kuriame dominuoja vizualumas, garso menas pradeda sulaukti vis daugiau ir daugiau dėmesio.
„Garsas gali pakeisti visą turinį kažkokios scenos ar kambario. Kai įeini į kambarį ir skamba kažkoks akustinis klimatas, jis gali nulemti, kaip tu jautiesi, kaip tu tą erdvę priimi – ar ji tau kelia nerimą ar atpalaiduoja“, – pastebi A. Bumšteinas.
Nors kad funkcionuotum, turi mokėti ir atsiriboti nuo garsų, kūrėjas pastebi, kad tam tikras sąmoningas klausymasis turi būti nuolat. „Žmonės nelabai kreipia dėmesį, kokioje jie akustinėje aplinkoje būna – kas aplinkui, kas tavim bando manipuliuoti ar sudaryti kliūtis. Galima klausytis pro langą važiuojančio automobilio taip lyg tai turėtų kažkokio kūrybinio potencialo ar lyg tai būtų muzika“, – kalba jis.
Pastebėjus, kad žmonės atkreipia dėmesį į garsus, kai juos jie erzina, pavyzdžiui, garsiai veikia šaldytuvas, A. Bumšteinas ir šiuo atveju akcentuoja sąmoningumą: „Kompozitorius Džonas Keidžas davė instrukcijas, ką daryti su tuo diskomfortu. Jis gyveno Niujorke neturtingai, tai tikrai turėjo kokį ūžiantį šaldytuvą. Anot jo, kai garsas yra nemalonus 1 minutę, tai tu jo klausyk 2 minutes, jei vis dar nemalonus, klausyk 3 ar 4 minutes. Tai tarsi sąmoningumo ugdymas, kai tu pradedi į erzinančius garsus žiūrėti ne kaip į trukdį“.
Anot menininko, garsas nėra kažkas aukščiausio, bet tai svarbi visumos dalis. „Ausis yra klausos ir kartu pusiausvyros organas. Pasukus galvą būtent ausyje esantys receptoriai siunčia signalą, kad pasukai galvą. Taip gali laikyti balansą, kitaip būtum kažkokioje bekoordinatėje, besvorėje erdvėje. Klausa, kaip ir rega yra neatsiejama nuo koordinacijos“, – garsų klausymosi galią akcentuoja A. Bmšteinas.