Janas van Eyckas, „Arnolfinių portretas“ (Nacionalinė galerija, Londonas)
Dailininkų noras būsimosioms kartoms pranešti, kad „aš čia buvau“, driekiasi per visą meno istoriją nuo Jacksono Pollocko, kuris, kaip teigiama, viename iš žymiausių abstrakčių savo paveikslų paslėpė milžinišką savo parašą, iki pat aliejinės tapybos protėvio Jano van Eycko.
Jo šedevre „Arnolfinių portretas“ ant sienos už poros nugarų užrašytas įmantrus lotyniškas užrašas „Janas van Eyckas buvo čia 1434“. Tuo tarpu kiek aukščiau kabančiame veidrodyje tik su didinamuoju stiklu galima įžiūrėti dvi miniatiūrines žmonių figūras, stovinčias šią sceną stebinčio dailininko pozicijoje. Viena iš jų – kaip manoma, pats J. van Eyckas – yra pakėlęs ranką, tarsi mojuotų ateities žiūrovams.
Leonardo da Vinci, „Paskutinė vakarienė“ (Šv. Marijos Maloningosios bažnyčia, Milanas)
Mokslininkai paneigė kiekvieną D. Browno „Da Vinčio kodo“ teoriją, susijusią su šia Leonardo da Vinci freska: Šv. Jonas evangelistas nėra Marija Magdalietė, kaip tvirtina D. Brownas, ir nėra jokios nukirstos rankos. Tačiau tai nesutrukdė meno istorikams pridėti kelias savas hipotezes.
Vatikano tyrinėtoja Sabrina Sforza Galitzia tikina, kad iš pusmėnulio formos lango virš Kristaus galvos ji nustatė matematinį ir astrologinį kodą, pranašaujantį, kad 4006 metų kovo 21 dieną prasidės „pasaulinis tvanas“. Jis pasibaigs tų pačių metų lapkričio 1-ąją. Šis tvanas sunaikins pasaulį, bet reikš „naują žmonijos pradžią“.
Francisco de Goya, „Nuoga Macha“ (Prado muziejus, Madridas)
Šį Francisco de Goyos atsilošusios moters aktą, konfiskuotą inkvizicijos kaip „nepadorų ir kenkiantį visuomeniniam gėriui“, daug kas laiko seksualiausiu visų laikų paveikslu. Tas faktas, kad galva ne visiškai atitinka kūną, išduoda, kad begėdiškos gražuolės ant lovos tapatybė buvo kruopščiai slepiama.
Kas iš tikrųjų buvo ši moteris? Spėjama, kad tai galėjo būti Pepita Tudo, prieštaringai vertinamo Ispanijos ministro pirmininko Manuelio de Godoy, galėjusio užsakyti šį paveikslą, meilužė, arba gražioji ir aistringoji Albos kunigaikštienė Maria de Pilar, su kuria, kaip teigiama, F. de Goya turėjo romaną.
Nors pastarąją idėją šiuolaikiniai tyrinėtojai atmetė, tikėti, kad paveiksle vaizduojama Maria de Pilar, skatina daugybė kartų, kai kunigaikštienės bruožai išlenda F. de Goyos kūryboje.
Ticianas, „Popiežius Paulius III su anūkais“ (Kapodimontės muziejus, Neapolis)
Šio vis dar prieštaringai vertinamo grupinio portreto širdyje tūno brutali žmogžudystė. Negaluojantis popiežius priekaištų kupinu žvilgsniu yra atsisukęs į savo jaunesnįjį anūką Otavijų, kuris, nudūręs savo tėvą Pierą Luigi Farnesę, prieš savo senelio valią pareiškė pretenzijas į Parmos ir Pjačencos kunigaikštystes.
Jo vyresnysis brolis, kardinolas Alessandro, tuo metu vadovavęs Bažnyčiai, stebi situaciją, padėjęs ranką ant popiežiaus krėslo. Nors šiuolaikiniai tyrinėtojai šį paveikslą regi kaip popiežiaus korupcijos kritiką, pats Ticianas, regis, šiuo paveikslu siekė tik užtikrinti bažnytinį pragyvenimą savo neatsakingam sūnui Pomponijui, tapusiam dvasininku. Nusivylęs savo pastangomis, Ticianas grįžo į savo gimtąją Veneciją ir šį prieštaringą paveikslą paliko nebaigtą.
Sandro Botticelli, „Pavasaris“ (Uficių galerija, Florencija)
Džiaugsmingas moteriško grožio ir linksmumo pagerbimas? Džiugi pagoniška odė gamtos atgimimui? Viskas nėra taip paprasta. Šis S. Botticelli šedevras yra ne tik botaniko svajonė (paveiksle galima identifikuoti 500 augalų rūšių), bet ir buvo interpretuojamas kaip turintis užuominų į sąmokslą prieš Medici ir kaip bandymas sutaikyti krikščionybės, judaizmo ir islamo idealus – tai buvo neoplatonistų intelektualų, dalyvavusių Medici teisme, sugalvotas projektas.
Jei tokios versijos jums atrodo mažai įtikinamos, pasakysime, kad renesansinė Florencija galėtų varžytis su 7-ojo dešimtmečio Kalifornija trenktų teorijų ir apsišaukėliškų guru skaičiumi. S. Botticelli buvo prisišliejęs prie vieno iš jų – pamokslininko Savonarolos. Taigi S. Botticelli kūryba įgavo rūstesnių ir mistiškesnių atspalvių – kol jo dvasinis vadovas 1498 metais buvo sudegintas pagrindinėje Florencijos aikštėje.
Hansas Holbeinas jaunesnysis, „Ambasadoriai“ (Nacionalinė galerija, Londonas)
Šie gerai apsirengę džentelmenai gali spinduliuoti pasitikėjimu ir rožine jaunatviškos sveikatos spalva, tačiau pažvelgus į paveikslą iš kairės ar dešinės pusės apačios, pirmajame plane matomas skersas išblukimas virsta iškreipta kaukole.
„Memento mori“ – „Atmink, kad mirsi“ – idėja tais laikais buvo gana paplitusi, tačiau kodėl ji buvo taip akivaizdžiai susieta su šiais jaunais vyrais – Prancūzijos ambasadoriais Londone – lieka paslaptis.
Galbūt paveikslas buvo skirtas kabinti laiptinėje, kad praeinantis šeimininkas, išvydęs tuščiaakę kaukolę, suvoktų žemiškų dalykų tuštybę.
Johannesas Vermeeris, „Muzikos pamoka“ (Karališkoji kolekcija, Londonas)
Kad ir kokie iš pažiūros ramūs bei nekalti atrodytų šio dailininko paveikslai, iš tikrųjų jie yra kupini aistros simbolių ir begėdiškos erotikos užuominų.
Štai šiame kūrinyje jauna moteris liečia virginalo – su skaistybe siejamo instrumento – klavišus. Panašu, kad ji yra panirusi į mokymąsi groti. Tačiau atidžiau pažvelgus į viršuje kabantį veidrodį paaiškėja, kad ji iš tikrųjų žvelgia į mokytoją, sutrikdyta jo vyriško buvimo.
Didžiulis styginis instrumentas, gulintis ant žemės, netgi šiandien laikomas falo simboliu, o palyginus žema ir tolima žiūrovo pozicija paverčia jį savotišku vujaristu.
Mikelandželas, Siksto koplyčios lubos (Roma)
Nė vienas save gerbiantis XVI amžiaus dailininkas nebūtų ėmęsis projekto, savo mastu prilygstančio Mikelandželo Siksto koplyčios lubų ištapymui, nepaslėpęs jame kelių galvosūkių, kurie keltų sumišimą ateities kartoms.
Anot vienos nesenos teorijos, šios koplyčios lubose ištapyti devyni epizodai iš Pradžios knygos yra ne kas kita, kaip kabalistinės žinios, o figūrų pozos reiškia raides iš hebrajų raidyno. Pavyzdžiui, Dovydas ir Galijotas sudaro raidę „gimel“, kuri žydų mistinėje sistemoje simbolizuoja jėgą.
Maža to, tyrinėtojai mano, kad tai yra dalis Mikelandželo pastangų nutiesti tiltą tarp katalikybės ir judaizmo. Kiti komentatoriai, daugelis iš jų gydytojai, koplyčios lubų freskose sugebėjo įžvelgti žmogaus nervų sistemą ir kitas pagrindines kūno dalis.
Džordžonė, „Audra“ (Akademijos galerija, Venecija)
Kartu su paslaptingomis vyro ir moters figūromis, nutapytomis po audringu dangumi šalia neįvardyto miesto sienų, kiekvienas šio Džordžonės paveikslo aspektas buvo pasmerktas nesibaigiančioms tyrinėtojų spėlionėms – tai pavertė „Audrą“ vienu mįslingiausių pasaulio kūrinių.
Anot daugybės įvairiausių versijų, paveiksle matomas vyras gali būti karys, piemuo, čigonas ar jaunas aristokratas, o moteris – čigonė, prostitutė, Ieva ar bėganti Marija. O ką galėtų reikšti iš pirmo žvilgsnio beprasmės, bet akivaizdžiai reikšmingos kolonos, nupjautu viršumi? Galiausiai nesuprantamas liko ir pats paveikslo pavadinimas.
Rašytojas Janas Morrisas teigė, kad tai yra „paveikslas su vaiduokliais“, tarp kurių klaidžioja ir paties dailininko dvasia.
Nicolas Poussinas, „Et In Arcadia Ego“ (Luvras, Paryžius)
Paslaptingas N. Poussino paveikslas, kuriame vaizduojami senovės graikų piemenys, susirinkę prie kapo, o jame iškalti žodžiai „Et In Arcadia Ego“ („Egzistuoju netgi Arkadijoje“), yra sukėlęs kur kas daugiau absurdiškų hipotezių negu kiti meno kūriniai.
Jas visas karūnuoja britų tyrinėtojai Henry Lincolnas, Michaelas Baigentas ir Richardas Leigh, tvirtinę, kad šis paveikslas saugo Pietų Prancūzijoje paslėptų lobių paslaptį – būtent Pietų Prancūzijoje gyveno Jėzus, vedęs Mariją Magdalietę ir su ja susilaukęs vaikų, vėliau tapusių Prancūzijos Merovingų dinastijos karaliais.
Užuot atnešusi turtus, ši įspūdinga nesąmonė baigėsi nesėkminga byla dėl plagijavimo, iškelta didžiajam akių dūmimo meistrui, knygos „Da Vinci Code“ („Da Vinčio kodas“) autoriui Danui Brownui.
