„Festivalio pavadinimą „Iš arti“ sugalvojo kaunietė kompozitorė D. Kairaitytė. Mintis nepasikeitė, nors ji turi daug reikšmių, bet pagrindinis dalykas – gyvo autoriaus pamatymas, susitikimas, pristatant kompozitoriaus muziką. Šis momentas – suartina, nėra formalus išėjimas į sceną, atliekant vienokį ar kitokį kūrinį. Ankstesniais laikais, po kiekvieno koncerto eidavome į kavinę ir kalbėdavomės, aptardavome repeticijų niuansus, kas buvo juokinga, graudu, nesuprantama... Kaip mišios, kuriose dalyvauja ir autorius, ir atlikėjai, – visi dalinasi. Būtent tokioje bendrystėje vėliau atsirasdavo kitų užsakymų, norų ką nors bendrai padaryti. „Iš arti“ – daugiaprasmis, daugiabriaunis – savo pavadinimo aiškinimu“, – sakė Z. Bružaitė.
Sutapimų dažnai esama
– Negali nepastebėti, kad Jūsų gyvenime viskas tarsi vyksta žaibiškai: anksti sukurta šeima, sėkmingas kūrybinis kelias nuo pat jo pradžios, garbingų apdovanojimų ir įvertinimų laukti ilgai nereikėjo. Nuo ko tai priklauso – galbūt nuo guvaus charakterio, ar tiesiog taip viskas įsisuko, įsuko į sūkurį?
– Jūs klausiate to, ko dažnai savęs klausiu: kai „sugriūna“ kokie du dalykai, du veiksmai, kuriuos turi įveikti, sukurti, įgyvendinti, – tiesiog neri visu kūnu į tuos vandenis, jokių klausimų nekeldamas, nes tiesiog tam nėra laiko. Prisimenu, kad kažkuriais metais buvo taip atsitikę, kad netgi dviejų sceninių veikalų premjeros sutapo – dviejų dienų skirtumu. Vieną dieną buvo rodoma mano opera „Undinė“ Kauno sostinės dienų uždarymo proga prie Kauno pilies, kitą dieną buvo vaikiško spektaklio, operėlės Kauno muzikiniame teatre „Voro vestuvės“ premjera. Sakau, kaip tai galima ištverti? Viena premjera – ypač, kai susiję su sceniniu pastatymu – jau iššūkis. Jeigu dar keli supuola...
Pastebėjau, kad pas mane tų tokių susidūrimų, sutapimų dažnai esama. Šiemet vėl juokiuos – toli net nereikia pavyzdžių ieškoti! Atsidarau festivalio „Iš arti“ programą, žiūriu: vieną vakarą kalbu apie kompozitorių Teisutį Makačiną, klausomės jo muzikos, kitą vakarą – kalbėsiu apie save, klausysimės mano muzikos. Lydi kažkokie labai pastovūs dalykai, – neduok Dieve, darysiu kokį nors vieną darbą, nes tai turbūt man būtų per mažai!
Yra daug sutapimų, kurie „grūdasi“ į vieną dieną, į panašią erdvę, vieną laiką, bet kai toks atsitiktinumas pasitaiko nebe pirmą kartą – jį priimi kaip karminį dėsnį ir gyveni tuo ritmu. O kai to nebelieka, atsiranda kažkokia pertraukėlė, tada atsiveria tokia tuštuma – nežinai, ką su ja daryti... Nors ji reikalinga kaip baterija, kad įsikrautum, išspinduliuotum, bet vakuumas ilgai neužsibūna.