Taip susiklostė tradiciškai
Laimei, šioje dramatiškoje situacijoje menininkė A. Maknytė savęs šiandien nemato – kaip norisi, taip ir gyvena, tačiau problemas tikino suprantanti, netgi yra kažkada seniau su jomis susidūrusi.
Kitoms, deja, ne taip pasiseka... „Tai savo aplinkoje matau nuolat – nelygybė visokiausia. Matyt, tradiciškai taip jau susiklostė, kad vyrai dominavo visur“, – ieškojo to priežasčių A. Maknytė.
Viešųjų ryšių specialistas, „Dailėraščio“ redaktorius Andrius Grigalaitis, kalbėdamas apie šviesaus atminimo tapytojos Aldonos Molnikaitės (1929-1998) darbų likimą yra pažymėjęs, kad ilgą laiką kultūra nebuvo dėkinga moterims – didžioji dalis muziejų kaupdavo vyrų sukurtas kolekcijas, o moterų kūrybos išlikę mažai.
Su šiuo pastebėjimu sutiko ir A. Maknytė, svarstydama, kad taip galėjo nutikti dėl to, kad moterų menininkių darbų tiesiog nepirkdavo. „Dėl to, kad buvo ignoruojamos, nematomos – ir kurti nustojo. Tu gali į stalčiuką dėti savo kūrybą, yra toks žanras – bet galų gale, tai tikriausiai ne vienai išmušė teptukus iš rankų... Smagu, kad moterų kūryba vis atrandama, ja pasidžiaugiama. Dažnai ir nustembama kaip buvo galima nematyti tokių asmenybių, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad dėl tokios istorinės perspektyvos pasijuto iš dalies ir pati kalta, kad nepasigilinta, nepaieškota. – Tad dabar stengiuosi įtraukti į programą – fantastiškos kūrėjos! Geriau vėliau nei niekada, pagalvojau reikia kažką daryti, kiek galiu.“
Kovo 8-osios proga A. Maknytė norėjo palinkėti užsispyrimo, drąsos: „Bet kokia drąsa, kiekvienam vis kitaip skambanti – yra svarbus dalykas. Ir pati jaučiu, jos dažnai pritrūksta, tad sau, visoms ir visiems būtent ir palinkėčiau – visokeriopos drąsos.“
Rašytoja Indrė Valantinaitė pritarė A. Maknytei sakydama, kad būtent buvimas drąsiam ir atviram pačiam sau kuriančiam menininkui svarbiausia, tačiau tai dažnai nėra lengva: „Nepriklausomai nuo autoriaus lyties. Manau, kad šiandien poezija suranda kelią į skaitytojų širdis ir leidyklas nežiūrint į tai, yra parašyta moters ar vyro. O palinkėti visoms norėčiau to, ko labiausiai ir mėgstu linkėti: Šviesos ir stebuklų.“
Mylėti, veikti ir tikėti
Režisierė Dali Rust (Dalia Cibauskaitė) tikino kasdien dėkojanti Aukščiausiam už tai, kad yra moteris, kad gali būti silpna, naivi, pavargus, mylinti save ir savo artimus. „Dėkoju už galimybę turėti kuriančius, besidžiaugiančius, dėmesingus sūnus. Prisiimu atsakomybę už tą pasaulį, kurį kuriu aplink save. Atsakau ir už mane supančių žmonių nuotaikas, jausenas, būsenas. Jei skleidžiu gėrį, pasitikėjimą ir tikėjimą, tada mano kurtas pasaulis bus geresnis, švelnesnis“, – įsitikinusi Dali Rust.
Ji linkėjo, visų pirma sau, – mylėti, veikti ir tikėti: „Meno pasaulis toks pat spalvingas, kaip ir visas mus supantis, kur būriuojasi vyrai ir moterys. Ilgą laiką buvau kovotoja, nei žinodama su kuo kovoju, nei dėl ko. Aš gi moteris – taiki, mylinti, norinti, siekianti. Aš turiu eiti į pasaulį su meile ir darna, o ginklą – išardyti/sunaikinti. Su pasauliu, ar tai būtų mūsų sesių moterų, ar vyrų, turiu subendrauti. Vyrai yra mano patarėjai, pagalbininkai, bendražygiai, mylimieji. Man reikia jų pagalbos, paramos, pritarimo, patarimo. Meilės, saugumo ir šilumos. O aš dalinu moterišką ramybę, šilumą ir žavesį, pridėdama savo meilę ir tikėjimą. Dėkui už tai, kad esate. O savo seserims moterims linkiu mylėti ir puoselėti save bei kurti tokį pasaulį, kuriame norisi būti, siekti, pasiekti.“
Dvigubų standartų spąstuose
Rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė pažymėjo, kad Lietuvoje turime daug įdomių bei originalių menininkių, akademikių, kultūros veikėjų, tačiau vertinant jų darbus visuomenėje vis dar gajūs dvigubi standartai: „Tai ypatingai krinta į akis žvelgiant į įvairių premijų, apdovanojimų, pripažinimų, finansavimų, paskatinimų sąrašus, kuriuose dažnai didžiąją daugumą sudaro vien vyrai.“
Kiekviena moteris A. Kaziliūnaitės pastebėjimu, pabandžiusi į tai atkreipti dėmesį, greitai apšaukiama ir nurašoma kaip isteriška, įsižeidusi, garbėtroška, ieškanti konfliktų ir t. t. „Šios normalizacijos, ignoravimo bei nutildymo praktikos, taip pat atskleidžia dvigubus standartus, pasak kurių racionali kritika bei taiklios pastabos būdingos vyrams, o bet koks ydas kritikuojantis moters žodis čia vertinamas kaip emocionalus ir dėl to, neva, savaime nevertas dėmesio“, – sakė ji.
A. Kaziliūnaitė linkėjo daugiau įsiklausymo, kritinio mąstymo, sugebėjimo pasipriešinti inercijai, kuri mums nuolat siūlo pasaulį pažinti dvigubus standartus palaikančiais ir kuriančiais „mąstymo pusfabrikačiais“: „Taip pat, mums visiems linkiu, kad tiek meno, tiek kitose srityse išmoktume vertinti žmonių gebėjimus bei jų atliekamą darbą, nepriklausomai nuo jų lyties bei socialinio ar ekonominio statuso.“
Moterų aukso amžius
Gonzo rašytojos Miglės Galvonaitės manymu, dabar gyvename moterų aukso amžiuje – taip pat ir meno srityje – bent jau literatūroje galime matyti ne vieną pavyzdį, kai moters balsas ne tik išklausomas, bet ir vertinamas.
„Tai ir Tara Westover „Apšviestoji“, Deborah Feldman „Neortodoksiška“, Susannah Cahalan „Liepsnojančios smegenys“, Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“, Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“ ir t.t. – tikros ar netoli nuo realybės nutolusios, šokiruojančios istorijos, kurios prieš gerą pusamžį būtų pasmerktos, o autorės – užmėtytos akmenimis už įžūlumą ir „nemoteriškumą“ (t.y. nekuklumą, nenuolankumą) to amžiaus perspektyvoje. Žinoma, dar yra kur pasistūmėti, ypač kalbant apie trečiąsias šalis, bet kuo daugiau girdėsime drąsių moterų balsų literatūroje, tuo greičiau reikalai išjudės ir ten“, – sakė „Writest” rašytojų bendruomenės kūrėja.
Anot M. Galvonaitės, pasaulyje, kuriame nežinome, kada vėl užminsime ant dar vienos minos – pandemijos, karinio konflikto, politinės suirutės, ekologinės katastrofos – švelnus, drąsus ir empatiškas moterų kuriamas menas, literatūra veikia kaip švyturys beribėje išgyvenimų jūroje.
Ji visoms kūrėjoms palinkėjo pasirinkimo būti moteriškomis. „Taip, kaip pačios tą moteriškumą suprantame. Drauge – drąsos būti atviromis su savimi ir kitais, net jei tai gąsdina. Ir svarbiausia – pasinaudoti dabar kiek nuvertintomis, su moterimis iš amžių į amžius keliavusiomis savybėmis – švelnumu, įžvalga, empatija, intuicija, kad padėtume sau ir savo vyrams gyventi geresniame pasaulyje“, – patarė M. Galvonaitė.
Menininkė Goda Lukaitė pastebi, kad žvelgiant iš meno istorijos prizmės moterų padėtis meno pasaulyje smarkiai kinta ir gerėja. „Turime puikių moterų menininkių, tačiau ši problema vis dar gaji ir aktuali. Man, visų pirma kyla mintis dėl meno skirstymo į moterišką ir vyrišką. Manau, to iš viso neturėtų būti, nes šiais laikais menas yra labai platus, apimantis viską ir kyla klausimas kam tas skirstymas reikalingas?“, – iškėlė šių dienų aktualijas G. Lukaitė.
Ji Kovo 8-osios dieną norėjo palinkėti, kad tiek meno pasaulyje, tiek kitose veiklose dingtų įsisenėję stereotipai apie lytiškumą.
Daryti tai, ką liepia širdis
Lietuvoje, iliustratorės Linos Itagaki įsitikinimu, sparčiai žengiama į priekį ir moterys įgyja vis lygesnes teises su vyrais. Būti moterimi, mama, žmona, anot jos, yra tikrai šimtą kartų geriau nei Japonijoje.
„Buvau, ačiū, nebenoriu... Mano sūnui 18, kažkada su juo kalbėjau apie tai, ar jam teko girdėti, kad moterys už tą patį darbą gauna žemesnį atlyginimą – jam buvo tai sunku suprasti, ir aš tuo džiaugiuosi. Ateina karta, kurioje visi būsime lygūs. Man smagu matyti, kaip vieną dieną rašytoja Evelina Daciūtė pasidalina nuotraukomis, kaip atrodo jos darbas – mama už kompiuterio, vaikas žaidžia šalia, o kitą dieną rašytojas Tomas Dirgėla – irgi ir rašo, ir užsiima su vaikais“, – pasidžiaugė menininkė.
Meno pasaulyje, pasak pašnekovės irgi vyksta teigiami pokyčiai: „Šiandien jau sunku įsivaizduoti, kad kažkada vienas akademijos tapybos katedros vedėjas, įsitikinęs, kad moteris negali tapyti, jei neklystu, apie 15 metų nepriėmė studijuoti nei vienos moteriškos lyties studentės. O sukilusi #metoo banga senojo sukirpimo vyrams parodė, kad moterys nebetoleruos seksualinio priekabiavimo“, – sakė ji.
Žiūrėdama iš moteriškosios pozicijos, L. Itagaki pastebėjo, kad ne tik meno pasaulyje, bet apskritai moterims yra sunkiau susifokusuoti tik į darbą, jeigu reikia kažkuo rūpintis: „Statistika rodo, kad per karantiną moterų darbo krūvis smarkiai padidėjo. Tikriausiai tik viena gyvenanti, nepriklausoma moteris gali pilnai atsiduoti tikslo siekimui kaip vyras. Tik tokiu atveju, ji dar turi atlaikyti smerkimą ir spaudimą iš šalies – kada susituoksi, kada susilauksi vaikų, senmergė ir t.t. O šiaip moteris nuo tikslo vis atitraukia namų ruošos darbai, vaikų namų darbai ir kitos kasdieninės problemos.“
Žvelgdama į pavyzdžius iš praeities L. Itagaki įžvelgė įdomių tendencijų. „Kai menininkė moteris gyvena su vyru menininku, pvz. tapytojas Polokas su tapytoja Lee Krasner, galiausiai moteris pasiaukoja, kad vyras galėtų kurti. Aišku, būna ir kitaip, kad kuria abu. Pvz. Frida Kahlo ir Diego Rivera. Nors kas žino, kaip būtų viskas susiklostę, jei Frida būtų buvusi sveika ir susilaukusi vaikų... Ar būtų radusi tiek laiko tapyti?“, – kėlė klausimą menininkė.
Jai labai patiko Elenos Gasiulytės knyga „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ – gera po truputį vis atrasti, kokių buvo, yra ir bus stiprių moterų, neatitinkančių joms primetamų normų.
Kaip pavyzdį L. Itagaki pateikė iš mokyklinės programos pažįstamą Antano Škėmos „Baltąją drobulę“. Ji stebėjosi, kodėl niekas nepasakojo, kaip ir kur ji buvo parašyta, programoje nebuvo ir Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgių“.
„O juk taip įdomu būtų buvę jau tada žinoti, kad Škėma, palikęs žmoną su dukra, atsikraustė į Kanadą ir, kadangi neturėjo pinigų, apsigyveno Birutės kambarėlyje. Birutė eidavo uždirbti pinigų, kurių pusę išleisdavo nuomai, o Škėma vis rašė savo „Baltąją drobulę“. Birutė, kuri jau buvo išleidusi savo eilėraščių rinkinį „Metūgės“, galvodavo, kaip būtų gerai, jei ir ji galėtų tiek laiko skirti rašymui. Škėma skųsdavosi, kad jo vyrišką savimeilę žeidžia tai, kad turi gyventi Birutės išlaikomas. Ir galiausiai su Birutės nupirktu bilietu sugrįžo pas žmoną. O vėliau apkaltino Birutę, kad ši nuplagijavo jo Baltąją drobulę, o „Metūges“ taip pat parašė jis, o ne ji, nors „Metūgėse“ Birutė kalba apie moterišką geismą ir už tai buvo smerkiama, vadinama pasileidėle, ištvirkėle“, – nusistebėjo L. Itagaki.
Ji pažymėjo, kad buvo suskaičiuotos ir knygos, kuriose pagrindinis herojus yra berniukas – tokių yra dauguma. Yra knygų, kur pagrindinė herojė mergaitė, bet ji ten kokia nors princesė. Ir yra vienetai knygų, kur pagrindinė herojė yra stipri mergaitė, kaip „Ronja plėšiko duktė“.
„Gera naujiena – situacija keičiasi! Štai ir Lietuvoje išleista knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, atsiranda tokios knygos, kur mergaitės nebenori būti princesėmis, o nori kovoti su drakonais. Ir man tai atrodo visiškai normalu. Aš pati užaugau senelio sandėliuke žaisdama su plaktukais, vinukais ir nudaužytais pirštais, su seneliu plaukdavome žvejoti ir moku naudotis tiek meškere, tiek spiningu, vaikystėje nepatyriau kažkokio paskirstymo, kad tai mergaitiška, o tai ne. O dabar viena pati jau 16 metų auginu sūnų ir mudu išlaikau. Vieniša motina ir menininkė – ar taip gyventi įmanoma? Žinoma, ir dar kaip! Iš tiesų, ir moteris, ir vyras gali pasirūpinti savimi ir kitais. Mes visi lygūs. Ir mums visiems reikia vieni kitų pagalbos“, – įsitikinusi ji.
Kalbėdama apie šių dienų realijas, L. Itagaki sakė, kad gaila matyti kaip žmones sukiršino Stambulo konvencija: „Kažkaip visi atitolę nuo esmės ginčijasi dėl terminų ir smulkmenų, nors jos pagrindinis tikslas yra apsaugoti moteris nuo smurto. Linkiu, kad smurto butų vis mažiau. Linkiu mažiau kreipti dėmesį į tai, ką pagalvos kiti, kas yra „vyriška“ ar „moteriška“, daryti tai, ką liepia širdis.“