Garsių Amerikos menininkų šešėlyje likusios moterys: ne tik mūzos ar namų šeimininkės, bet ir mylimuosius lenkiančios kūrėjos

Buvo laikai, kai moterims teko kovoti už savo vietą meno pasaulyje, išsivaduoti iš stereotipų ir pragariško pasiaukojimo, suskambėti kaip asmenybėms, savarankiškomis kūrėjomis. Ir kaip pastebi menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, „praretinti herojišką vyrų pasaulį“. Penktąjį dešimtmetį į areną įžengęs abstraktus ekspresionizmas – įvairus, o moterų-kūrėjų įtaka šitame judėjime – svarbi, – sakė V. Kinčinaitis, susirinkusiems išklausyti jo paskaitos Vilniaus Rotušėje.

Vienoje ciklo „Moterys mene“ paskaitų „Moteriškas abstrakcionizmo herojų šešėlis“ Vilniaus rotušėje, lektorius, menotyrininkas V. Kinčinaitis pabandė atskleisti moterų- menininkių padėtį garsaus amerikietiškojo abstrakcionizmo judėjime. XX a. penktasis dešimtmetis – sudėtingas laikas, todėl, anot V. Kinčinaičio, apskritai sudėtinga analizuoti to meto meną, o gilintis, kokia vietą jame užėmė moterys-menininkės – užduotis ne iš lengvųjų.

Tai buvo sprogimas!

„Šešėlyje buvusias moteris ištrauksime į labai ryškią šviesą, sugrąžinsime joms tą svarbą, kokią jos ir užima, kokios nusipelnė meno istorijoje, pasigilinsime, kuo yra savitos ir įdomios“, – pradėjęs paskaitą sakė V. Kinčinaitis, paraginęs kartu improvizuoti, modeliuoti situaciją iš naujo, pasižiūrėti, kaip ji atrodys, kai suteikiama didesnė reikšmė šitame judėjime moterims-tapytojoms.

Abstraktaus ekspresionizmo kontekste – moterų figūros, kurias menotyrininkas sugretino su vyrais-menininkais abstrakcionistais. Kas labiau dominuoja, kas toje amžinoje vyrų ir moterų kovoje – partnerystėje ir meninėje konkurencijoje – laimi ir pralaimi? Kviesdamas žaisti savotišką žaidimą lektorius nusikėlė į prieškarį – Niujorką, kur ir gimė naujasis judėjimas.

„Tai buvo sprogimas, lūžis meno istorijoje, kažkas neįtikėtino, kam reikėjo be galo daug įvairių pastangų – dvasinių, fizinių, egzistencinių. Įsibėgėja didžiausia žmonijos katastrofa – Antrasis pasaulinis karas. Niekas nebetiki žmogaus gerąja ir šviesiąja prigimtimi, progresu, viskas žvėriškame, siaubingame egzistenciniame pasaulyje panardinta į visišką tamsą“, – kalbėjo V. Kinčinaitis.

„Kas labiau dominuoja, kas toje amžinoje vyrų ir moterų kovoje – partnerystėje ir meninėje konkurencijoje – laimi ir pralaimi?“

Virginijus Kinčinaitis

Toje tamsoje – koks gali būti menas, ką galima kurti, ką pasiūlyti gražaus? „Žinoma, nieko. Todėl to laikotarpio Niujorko menininkai pasimetę, kaip ir visuomenė. Irgi nežino ką daryti, kur link judėti, kurią kryptį rinktis. <...> Ateities nėra, yra tik katastrofiškas laikmetis – kaip save pozicionuoti?“, – to meto bendrą meninį foną atskleidė lektorius.

Visuomenė aukštajam menui – nesubrendusi, tradicijų, kurios buvo europiniame mene – nėra

„Menininkai palikti egzistencinei vienatvei. Jų nėra daug – 9-oje, 10-oje Niujorko gatvėse būriuojasi keliasdešimt žmonių, jie ir sudaro tą branduolį, kuris vėliau taps istoriškai be galo svarbus, įvardintas kaip amerikietiško meno blyksnis, kuris pakeitė visą meno istoriją XX a. viduryje. Bet kol kas – viskas apgailėtina, tik palėpės, alkani menininkai, nežinia, šaltis. Situacija nedėkinga, bet ji įdomi tuo, kad to laikmečio menininkai turėjo tam tikrų svarbių įsipareigojimų – metafizinių, ko dabar dažnai pritrūksta“, – pasidalijo įžvalga menotyrininkas.

Anuomet menininkai, anot V. Kinčinaičio, buvo apsisprendę gelbėti pasaulį, ieškoti savo vietos jame, bet suprato, kad to neįmanoma padaryti priemonėmis, kurios buvo iki tol.

„Juk tomis priemonėmis pasaulis buvo nuvarytas į pragaištį. Reikia kažko imtis naujo, iš esmės. Ką daryti, ką išmedituoti, ką suvokti, kaip surastą meninės raiškos priemonę, kokia ji galėtų būti? Šita aklavietė kankina, metai iš metų kiekvienas menininkas įnirtingai, neturėdamas jokios paramos <...> rausiasi savo išgyvenimuose, savo vidiniame pasaulyje, supranta, kad yra visiškai vienas prieš begalinę tamsą, prieš istorijos absurdą, žmonijos žlugimą. Jis turi susikurti tą vaizdinį viduje, kuris būtų atrama, tą vaizdinį perteikti ant drobės ir pasiūlyti žmonėms kaip išsigelbėjimo galimybę, viltį. Vaizdinys – menininkų tapatumas, vienintelė vertė, dėl ko verta gyventi ir kovoti. Taip palaipsniui iš tokių raizgių, vos vos atitrūkstančių nuo figūratyvios tapybos potėpių formuojasi abstrakčios formos – labai nedrąsiai, reikėjo begalinių pastangų, kad jos susikurtų, ir jos po truputį kūrėsi“, – analizavo menotyrininkas.

Virginijus Kinčinaitis

„Šita aklavietė kankina, metai iš metų kiekvienas menininkas įnirtingai, neturėdamas jokios paramos rausiasi savo išgyvenimuose, savo vidiniame pasaulyje, supranta, kad yra visiškai vienas prieš begalinę tamsą, prieš istorijos absurdą, žmonijos žlugimą“

Žurnalui „Life” 1949-aisiais tapo įdomu, kas tame Niujorko kvartale dedasi, kas gi tie bohemiški, vieni kitiems savo darbus rodantys žmonės, ir jie pamato, kad kyla tapytojo Jacksono Pollocko (1912 -1956) žvaigždė.

„Tapytojo, kuris laistydamas dažus sukūrė visiškai naują tapymo stilių. Ir jie klausia – kas gi dabar yra garsiausias menininkas, tiesiog koketuodami su publika sukuria šurmulį. Jeigu tuo metu būtų buvęs feisbukas, greičiausiai ten ta diskusija ir iškiltų. Matome naujojo meno žygį per pasaulį – „Life“ žurnalas buvo platinamas visame pasaulyje. Žurnalo puslapiuose J. Pollockas atvaizduotas kaip mačo. Kaubojiškas stilius, visiškai atsipalaidavęs vyras, nėra nieko reprezentacinio – taip vyrai stovi prie savo garažo durų, ir jis tuo patenkintas, jam nieko daugiau nereikia. Savipakankamai gerai jaučiasi“, – apibūdino V. Kinčinaitis.

Menotyrininkas vaizdžiai nupasakojo J. Pollocko kasdienybę – šis, anot jo, užsidaręs šaltoje studijoje mėnesių mėnesius kankinosi, gėrė, riaumojo iš nevilties, tačiau čia jį ištinka ir sėkmė – suformuojamas netikėtai naujas tapymo stilius.

„Jis tapo pasiklojęs drobę ant grindų, todėl tie kūriniai tampa kosminiai, besvoriai. Ko niekada tapybos istorijoje nebuvo“, – pastebėjo menotyrininkas ir pridūrė, kad vadinamasis drippingas (laistymas) paneigė tapybos tradiciją.

Terpė nebuvo vien tik vyriška, vienamatė

Bohemiškuose vakarėliuose, kaip pastebėjo V. Kinčinaitis, dalyvauja ir moterys – jos pakankamai gerai jaučiasi toje aplinkoje, tad darytina išvada, jog ta terpė nebuvo tik vyriška, vienamatė.

Vienoje žiniasklaidai skirtų fotografijų atvaizduotas J. Pollockas, už jo nugaros sėdi aukštai įsitaisiusi žmona – Lee Krasner (1908 –1984).

„Neatsitiktinai ji ten sėdi, savo poza tarytum kontroliuoja situaciją, jaučiasi tarsi šeimininkė – ką tapybiniame šokyje daro J. Pollockas jai be galo svarbu“, – į moteriškąją pusę atkreipė dėmesį menotyrininkas.

Iš Ukrainos kilusi L. Krasner prieš tapdama J. Pollocko žmona buvo aktyvi veikėja, nuolat tobulėjo kaip menininkė, stipri, užsispyrusi asmenybė. Tačiau ji visiškai neatitiko tradicinio amerikietiškos žmonos vaizdinio: esą moteris turi rūpintis šeima, vaikais, gerovės savo vyrui kūrimu. L. Krasner renkasi kitą kelią, nors ir nebuvo lengva.

„Pamačiusi J. Polloko kūrybą nusprendžia – tai genijus, ir ji turi paaukoti viską, kad tai atskleistų, kad jį įvertintų pasaulio visuomenė. Sutuoktinė – svarbus asmuo J. Polloko kūryboje, nuolatinė jo palydovė visuose meno žygiuose. L. Krasner metė savo kūrybą, nors širdyje visada buvo menininkė. Ji tapo pagrindine J. Polloko kūrybos propaguotoja, vadybininke, draugavo su menotyrininkais, žiniasklaida, kūrė viešuosius ryšius, kad sutuoktinio kūryba taptų labiau matoma. Visgi J. Pollokui nebuvo lengva, muziejai nevertino jo kūrinių, bet L. Krasner dėka, jis tapo ryškesne žvaigžde“, – įvertino lektorius.

Menotyrininkas išskyrė vieną L. Krasner kūrinių – stalo mozaiką, tapusią atspirties tašku, nuo kurio atsispyrusi menininkė galėjo pereiti prie laisvos kūrybos.

Pateko į akligatvį

„Taip, ši pora gyveno tik menu – L. Krasner nuolat marširavo tarp savo varganos studijos ir galerininkų, siūlydama, atsitempdama meno mylėtojus. Tuo pačiu nutverdama nedideles laiko atkarpas pabandydavo prisiminti tai, kas pačiai svarbiausia – ji yra menininkė, privalo sukurti savo meninį stilių, raiškos būdą, tik tiek, kad tą užduotį nuolat atidėliodavusi“, – gilinosi į menininkės gyvenimo istoriją V. Kinčinaitis.

Sutuoktiniai gyveno gerdami, bardamiesi, J. Pollokas nuolat įsiveldavo į muštynes... „L. Krasner būdama katastrofinėje nusivylimo būsenoje nuolat plėšė savo piešinius, kartą grįžusi į studiją pamatė, kad tie plėšiniai kompoziciškai įdomiai nugulė – gavosi kažkas gražaus, pakilaus. Draiskanas ji tuomet ima ir komponuoja į koliažą – spalvų, faktūrų, paviršių. Pamato, kad tai nauja galimybė, užsikabinimas kūrybos plėtotei. Išsigrynino abstrakčios menininkės stilius“, – pasakojo lektorius.

Kad ir kiek kartų J. Pollokas gydėsi nuo alkoholizmo, bet jam nepavyko to padaryti – pateko į akligatvį. „Tai jį pražudė. L. Krasner nusprendė, kad reikia kažką daryti, reikia gelbėti save pačią, tad išvyksta į Europą, Paryžių. 1956-aisiais J. Pollokas visiškai girtas su nauja drauge sėda į mašiną, lėkdami dideliu greičiu trenkiasi į medį... J. Pollokas žūva, kaip ir viena iš keleivių. Tuometinė meilužė lieka gyva“, – apie drastiškus tapytojo likimo vingius pasakojo lektorius.

Tačiau L. Krasner pavyksta išsivaduoti iš pragariško pasiaukojimo – ji suskamba kaip asmenybė, savarankiška moteris, stipri savo kūriniais. „Galima sakyti, kad ji tą herojišką vyrų pasaulį praretina. Ypač jeigu pasižiūrėtume į rinkos sąlygas – du milijonai už vieną jos kūrinį, kurį nusiperka muziejus ne per seniausiai – tas kūrinys tampa viešas, matomas – galima matyti, koks tas abstraktus ekspresionizmas įvairus, kiek svarbi L. Krasner įtaka šitame judėjime“, – pažymėjo V. Kinčinaitis.

Santykiai dramatiškai byrėjo ir trupėjo

Menotyrininkas dėmesio centrą perkelė į tapytojo Willemo de Kooningo sutuoktinę Elaine de Kooning (1918 –1989), kuri patikėjusi vienintele gyvenimo kryptimi – kūryba, nusprendė kad jai nereikia šeimos: „Prieš tai ji padarė eksperimentą – pasiskolinusi kūdikį studijoje tapė. Visgi, anot jos, tie du dalykai, dvi tikrovės – visiškai nesuderinamos.“

Tačiau pamačiusi W. Kooningą, kuris buvo ryški persona, gebėdavusi įmagnetizuoti meno aplinką, nusprendė, kad jo kūriniai ypatingi. Norėdama susipažinti užsuko į jo studiją, ir tą pačią dieną pasakė sau turinti už jo ištekėti – taip jie esą ir sukūrė šeimą.

V. Kinčinaičio pastebėjimu, kūryboje Elaine išsiskyrė iš moterų abstrakcionisčių, amerikietiško meno klubo žvaigždžių, imlumu ir žingeidumu.

„Elaine tapo meno kritike, tačiau tuo pačiu metu ji ir tapė, tapo W. Kooningo prodiusere. Sutuoktinis buvo nusprendęs, kad yra svarbesnių dalykų, pašaukimas – tik kurti. Poros santykiai plėtojosi keistai. W. Kooningas tikėjosi, kad Elaine bus pavyzdinė žmona, pasiaukojusi šeimai, bet įvyko priešingai. Santykiai dramatiškai byrėjo ir trupėjo, bet vis dėlto – jie vienas kitą mylėjo“, – konstatavo menotyrininkas.

Elaine tapė seksualius vyrus, į juos pažvelgė moterišku žvilgsniu. Paveiksluose vyrai deheroizuojami, jiems tarsi atimta vyriška galia, pasirinkta poza – pažeidžiamo, jausmingo personažo.

„Moteris išgarsėja kaip portretistė, apie ją pradeda rašyti žiniasklaida. Pats Johnas F. Kennedy užsako savo portretą, kurį Elaine kuria kaip garsi Amerikos menininkė. Kelis mėnesius važinėjo pas jį, eskizavo. Deja, po politiko nužudymo menininkė puola į depresiją, metus negrįžta prie temos, visgi paveikslą užbaigia. Jis kabo viename iš Amerikos muziejų“, – apie kūrėjai tekusius iššūkius kalbėjo V. Kinčinaitis.

Gyvenimas bohemiškas, tad abu kūrėjai ilgainiui nusminga į alkoholizmo liūną. „Jie priversti išsiskirti, kad kovotų su alkoholiu pavieniui. Romantiškos, gražios jų fotografijos sušildo jausmus ir vaizduotę, kita vertus, primena, koks dramatiškas tų menininkų gyvenimas buvo iš tikrųjų. Elaine mirė nuo plaučių vėžio, bet meno istorijoje išliko ne W. Kooningo šešėlyje, dabar jos kūryba atrandama – rengiamos jos apžvalginės parodos, išryškėja kaip kardinali asmenybė“, – sakė lektorius.

Atsivėrė visos galimybės

Tokia pat kardinali, V. Kinčinaičio manymu, ir kita meninkė – Grace Hartigan (1922 – 2008).
Žavi, visus dominanti, bet gyvenimas taip pat dramatiškas.

„Situacija, kuriose menininkės veikė – nėra paprasta. Grace auginti sūnų atiduoda savo tėvams, nes maniakiškai nori tapyti, tapti garsia menininke. Buvo emocionali – už nugaros trys nesėkmingos vedybos. Emocinis gyvenimas išdraskytas. Negana to, ketvirtasis vyras, gydytojas, pasiaukojančiai miršta nuo vakcinos, kurią kūrė“, – pasakojo V. Kinčinaitis.

G. Hardigan kūrybai, menotyrininkas tęsė, būdingas abstraktumo ir pasakojimo derinys, ji bando figūratyviąją tapybą.

„Patekus į parodą, kuri keliavo per visą Europą, menininkei atsiveria visos galimybės. Ji taipogi atsiduria „Life“ žurnale. Reikia naujų, savarankiškų žvaigždžių, vyrauja sėkmingo žmogaus įvaizdis, esą „Amerikoje viskas įmanoma“. Moters įvaizdis žurnale tarsi siekiamybė, bet Grace blogai jaučiasi, mato, kad dėmesys ją naikina, atima energiją, kurios reikia saviraiškai. Ji kiekvieną dieną analizuoja save, ką reikia tapyti ir kodėl“, – apie atsidavimą kūrybai kalbėjo V. Kinčinaitis.

Menotyrininko akiratyje – dar viena moteris-kūrėja Joan Mitchell (1925 – 1992), kilusi iš Čikagos. Turtingos šeimos atstovė nusprendė, kad jos kelias – kūryba, nors galėjo rinktis pačius įvairiausius kelius, turėjo visas galimybes.

„Būdama ambicinga paklūsta patriarchališkos visuomenės siekiui – būti pačia geriausia. Ji jaučia, kad gali būti stipri tik vyrų klube – abstraktaus ekspersionizmo žvaigdžių orbitoje. Ten yra pažadas, kad išsipildysi kaip asmenybė, pabėgsi iš puritoniškos, tradicinės aplinkos. Ji taip pat ypatingai protinga moteris, visada turinti ką pasakyti, galinti sau leisti nevaržomai keliauti, tobulėti“, – menininkei būdingas savybes vardijo V. Kinčinaitis.

Nepaisant to, ieško savęs kaip tapytoja, ir palaipsniui suformuoja savo stilių. Stiprūs, čaižūs potėpiai, judesys, dinamika – apibūdina ją kaip greičio tapytoją. Jai neužteko Niujorko, o ir santykiuose nesisekė – ji labai savarankiška, tad nuo savo vyro pabėga į Paryžių. Ten vienišauja, tobulėja kaip asmenybė. Kovoja nenutrūkstamai, bando susitapatinti su bėgančio potėpio greičiu – tampa matoma, kviečiama į garsiausias parodas. Dabar daug jos kūrinių yra Europos muziejuose, ne tik Amerikos“, – pabrėžė lektorius.

V. Kinčinaitis į vieną gretą statė ir niujorkietę menininkę Helen Frankenthaler (1928 – 2011). Jis pažymėjo, kad visos išvardintos moterys-kūrėjos tarpusavyje bendravo – gana siauras ratas.

„Nors juntama J. Pollocko tapybos įtaka, menininkė sugebėjo susikurti unikalų savo kūrybos būdą – spalvinio lauko tapybą. Šis judėjimas suklesti šeštajame dešimtmetyje. Vienus svarbiausių savo kūrinių ji sukuria panaudodama šią techniką – dažai geriasi į drobę, sudaro plaukiančios, nesvarios, poetiškos tapybos įspūdį“, – pagrindinius H. Frankenthaler kūrybos štrichus trumpai apžvelgė V. Kinčinaitis.