Vizualizuojant garsą
Prospekto galerijoje jau yra buvę parodų, kuriose siekta atskleisti tam tikrus tapybos ir fotografijos; teksto ir fotografijos; skulptūros ir fotografijos santykius.
„Pagalvojome, kad būtų įdomu pasižiūrėti, koks yra įmanomas būdas vizualizuoti garsą. Iškart apsisprendėme ir apsibrėžėme, kad fotografijose nebus atvaizduoti muzikuojančių žmonių portretai, scenos vaizdai arba įvaizdiniai muzikantų sukurti vizualiniai pasakojimai, kurie neva turėtų pasakoti apie muziką ir garsą“, – aiškino G. Skudžinskas.
„Tokios dvi išdavos diktavo, kad reikia atrasti darbų, kurie nebūtų įvaizdiniai. Nes jeigu muzika yra fiziška, ją gali veikti fotografijos priemonės ir fotografinės medžiagos. Lūkesčiai pasiteisino, tiek fotogramų, tiek tam tikrų ryškalų, cheminių elementų, cianotipijos eksperimentai parodė: galimybė veikiant tam tikra garso banga atvaizduoti save – sukurti piešinį, atvaizdą, įvaizdį, yra“, – patikino fotomenininkas.
Su palyginimu, kad šiuos darbus, matyt, būtų galima pavadinti išeinančiais už vaizduotės ribų, G. Skudžinskas sutiko, pasvarstydamas, kad, ko gero, galutinio rezultato nė vienas autorius negalėjo nulemti – pati garso medžiaga perkeliama į vizualinę išraišką ir nužymi savo veikimo teritorijas.
Atrodytų, kad kūrinių atsiradimą sąlygojo sutartinis sričių pasiskirstymas: kompozitorius, garso instaliacijų menininkas Antonas Lukoszevieze analizavo klausymo ir muzikos patyrimo būseną, industrinės muzikos duetas (grupė „Sraigės efektas“) Kristijonas Nenartavičius ir Lukas Atas – garso vibracijų fizinį poveikį, o G. Skudžinskas rėmėsi metodologiniais muzikinės kompozicijos sukūrimo principais.
Kai prarandi galimybę nustebti
G. Skudžinskas labiausiai atpažįstamas kaip fotografas, tačiau jis yra įvardijamas ir garso menininku. Į klausimą, kaip ši eilutė atsirado jo biografijoje, pašnekovas pasvarstė, kad greičiausiai, – kaip pomėgis.
„Jau kelerius metus nesu praktikuojantis garso menininkas. Visi paauglystėje žavėjomės, norėjome būti roko ar pop grupių nariais, tai nuo tų laikų esu grojęs, tik tiek, kad paskui pasukau į garso meno praktiką – ne populiarioji, plačiąja prasme, muzika, bet dirbama su garsais, garsinėmis aplinkomis. Atsirado kaip hobis, ilgainiui užaugo į meninės raiškos formą, vėliau į instaliacijas jungėsi ir garsas, ir vaizdas, ir patirtys“, – apie meninę karjerą kalbėjo kūrėjas.
Kad „skambantys“ darbai sulauktų daugiau aptarimo ir atgarsių nei įprasta, G. Skudžinskas nėra pastebėjęs, tačiau aišku viena – kai nuolat sukiesi fotografijos meno lauke, kolegas darosi vis sunkiau kuo nors nustebinti. „Kai ilgą laiką ir nuosekliai kažkuo domiesi, prarandi galimybę nustebti. Gal tai labiau mano problema“, – samprotavo menininkas.
Tačiau G. Skudžinskas tikino nemanantis, kad vienas pagrindinių meno tikslų – sukelti nuostabą, anot jo, labiau aktualu – suintriguoti, iškelti probleminius klausimus.
Kur link krypsta lietuviškos fotografijos scenovaizdis, Fotomenininkų sąjungai vadovaujantis G. Skudžinskas buvo linkęs vertinti žvelgdamas į pasaulines tendencijas.
(Ne)paženklinta riboženkliais
Svarbu išlaikyti užsibrėžtą kartelę ar visgi reiktų keistis? G. Skudžinskas nemano, kad kas nors gali nustatyti riboženklius, kur link turėtų viskas eiti.
„Iš kitos pusės, kaip mes matome save pasaulio kontekste? Spaudos fotografijos laukas – nišinis. Džiaugiamės ir didžiuojamės tuo, tačiau šis žanras nelabai egzistuoja meno lauke, nėra rodomas muziejuose – ar mes turime to atsisakyti? Niekas negali to nurodyti ar nuleisti taisyklių iš viršaus“, – įsitikinęs fotomenininkas.
Kaip pavyzdį G. Skudžinskas pateikė keletą lietuvių menininkų pavardžių, gyvenančių ir kuriančių užsienyje, užsiimančių fotografija, kuri nebeturi nieko bendra su humanistiniu atvaizdavimo būdu.
„Jie yra gerokai labiau žinomi pasaulio kontekste, dalyvauja solidesnių muziejų parodose, o Lietuvoje mes apie juos mažiau kalbame, neturime intencijos. Pavyzdžiui, Vytautas Kumža laimi prestižinius apdovanojimus, ar kas žino apie tai? Pasaulinio garso lietuvių fotografas Rimaldas Vikšraitis, novatorius Vitas Luckus, vienas lietuvių avangardinės fotografijos pradininkų Algirdas Šeškus, Andrew Mikšys – nėra humanistinės fotografijos atstovai, o pasiekimų yra, nemažų. Bet vis tiek pas mus dominuoja požiūris, kad fotografija yra tai, kas... nufotografuota“, – sakė G. Skudžinskas ir pridūrė, kad to priežastis – edukacija, įsišaknijęs palikimas. Labiausiai matoma ir daugiausia autorių bando kurti būtent iš klasikinės išaugusios, humanistinės fotografijos ribose.
Jeigu nėra poreikio edukuotis, G. Skudžinsko pastebėjimu, galima ir toliau dirbti sau įprasta raiškos forma, visgi, anot jo, tik tada nereiktų apeliuoti į tai, kad ji labai savita. „Sekant pasaulinėmis tendencijomis, humanistinė fotografija paplito 7 – 8-ajame dešimtmečiais. Visas pasaulis turi tokią pat plejadą stiprių fotografų, užsiimančių humanistine fotografija – jų yra kiekvienoje šalyje, tikrai ne po vieną ir ne po penkis. Tad stipri lietuviškos humanistinės fotografijos mokykla – labiau mitas negu didelis išskirtinumas“, – pažymėjo G. Skudžinskas.
Kolektyvinė paroda „Garso ir tylos autografai“ Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki vasario 26 d.