Pasak Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus (ROKIM) direktoriaus Vyto Rutkausko, iki 2005 metų, ko gero, ir patys muzikantai tvirtai negalėjo pasakyti, kurio Oginskio polonezą jie griežia – Mykolo Kleopo ar Mykolo Kazimiero (1728–1800). Didysis etmonas irgi buvo nemažiau elegantiškas kompozitorius. Dar anksčiau už juos gyveno Karolis Oginskis (mirė 1726), kuriam priskiriama sonata smuikui „Carlo Oginsky“ – žavi melodijos gaivumu, formos grakštumu ir aiškumu.
„Oginskių muzikinis genas perduodamas iš kartos į kartą jau pustrečias šimtmetis. Su didikų gimine tiesiogiai susiję muzikos kūrėjai ir atlikėjai ir šiais laikais garsėja įvairiuose pasaulio kraštuose: Lenkijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje. „Kitos tokios muzikalios giminės neturime. Nebent Čiurlionių dinastija per Roko Zubovo ainius po šimto metų įžengtų į trečią šimtmetį“, – samprotavo V. Rutkauskas.
Anot jo, pats M. K. Oginskis apie save – muziką – yra pasakęs gana priešingų dalykų. Vienur prisipažįsta didelių ambicijų nepuoselėjęs – neturėjęs tokio tikslo, laiko. Kitur sakosi su šia profesija galėjęs sieti gyvenimą. „Štai iš Florencijos, kurioje praleido paskutiniuosius vienuolika metų, rašė „Atsiminimus“, ataidi jo atodūsis: „Jei ne dramatiškas mano Tėvynės likimas, gal ir būčiau tapęs kompozitoriumi“. Argumentuotė, matome, kontrastuojanti“, – sakė ROKIM vadovas.
Kaip bebūtų, M. K. Oginskis istorijai paliko 24 polonezus, kūrybos tyrinėtojai jam priskiria apie 70 įvairaus žanro kūrinių – mazurkų, maršų, menuetų, rašytų aukštuomenės pokyliams. „Atsiskleidė ir vokalinės kūrybos klodai. Kai kurie jo romansai tiesiog neprilygstami, operinio lygio!“ – pabrėžė pašnekovas. Juos dainuoti pirmosios pradėjo Aušra Liutkutė ir Giedrė Zeicaitė.
G. Zeicaitė atliko nemažą darbą sisteminant M. K. Oginskio romansus. Polonezų rinkinį sudarė ir išleido pianistė Vaiva Purlytė, prie jų atgaivinimo daug prisidėjo pianistė, muzikologė Šviesė Čepliauskaitė, Vaiva Purlytė. Tokiu būdu, V. Rutkausko nuomone, M. K. Oginskio muzikos sugrįžimui, populiarinimui, paveldui dabar yra padėtas tinkamas pagrindas. „Šią temą jau galima eksploatuoti, konkursų būdu M. K. Oginskio kūrybinis palikimas atsiduria atlikėjų repertuare“, – teigė muziejininkas.
Polonezus M. K. Oginskis rašęs tik fortepijonui, orkestrinių versijų neruošė. Maladečinos M. K. Oginskio muzikos kolegijos direktorius Grigorijus Soroka su kolegomis šiemet parengė aštuonių kompozitoriaus polonezų partitūras simfoniniam orkestrui. „Liepą į Rietavą užsukę baltarusių muzikantai sudarė progą išgirsti, kaip skamba simfoninio orkestro atliekami M. K. Oginskio polonezai. Nepaprastai maloni staigmena“, – tvirtino V. Rutkauskas. Rudenį Lietuvoje bus išleista šių polonezų partitūra. M. Oginskio festivalyje kompozitoriaus orkestrinės aranžuotės, tikimasi, turėtų nuskambėti artimiausiais metais.
Garsųjį minorinį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“, pasak muziejaus vadovo, gaubia paslapties šydas. „Pati polonezo versija galėjo rastis užgniaužus Tado Kosciuškos sukilimą, kai kunigaikštis atsidūrė emigracijoje. Tačiau ar jis pats davė tokį pavadinimą, – klausimas. Taip jį galėjo pavadinti sukilimo dalyviai. Įdomu ir tai, kad M. K. Oginskio paveldą puoselėjantys žmonės mėgsta savintis polonezo sukūrimo vietą. Tarkime, pasakoja istorijas, kad būtent jų prižiūrimame dvare kunigaikštis jį sukūręs“, – nusijuokė V. Rutkauskas.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
