Spalio 26 d. Vilnius City Operos „Oneginas“ bus skiriamas būtent tokiam Mokytojui – maestro Virgilijui Noreikai, užauginusiam ir suformavusiam ne vieną operos solistų kartą. Per jo mokinius dar ilgai Lietuvos scenose prisiminsime šį menininką. „Onegino“ spektakliuose išvysime net tris iš jų: Edgarą Montvidą, Laimoną Pautienių bei Rafailą Karpį, kurie sutiko pasidalinti asmeniniais prisiminimais apie brangų mokytoją.
Su maestro daugybę metų buvo pažįstami mano tėvai, todėl jau nuo vaikystės žinojau, koks tai puikus žmogus ir dainininkas. Jis dažnai svečiuodavosi mūsų namuose, o prieš stojamuosius mane nuvežė „patikrinimui“ į jo sodybą. Atsimenu paklausė manęs ir tarė: „Traškesių balse nėra, gali bandyt stot.“ Baimės tada buvo pilnos kelnės... Bet iš tiesų nebuvo dėl ko – tai buvo paprastas ir geranoriškas bendravimas. Vėliau Akademijoje mane kartais tėčio (Alfredo) vardu pavadindavo.
Edgaras Montvidas:
Man reiktų pradėti nuo to, kad mokiausi eilinėje sovietinėje mokykloje, kurioje buvo vos keli išimtiniai pedagogai, iš tiesų rūpinęsi mūsų gerove, mylėję savo darbą ir tai perdavę mums... Niekas nesirūpino mūsų menine edukacija, neveždavo į Vilnių, o ką jau kalbėti apie Operos ir Baleto teatrą. Todėl, mano nelaimei, būdamas vaiku, paaugliu opera nesidomėjau ir pačių pagrindinių V. Noreikos darbų, kai jis buvo pačiame žydėjime, matyti neteko.
Pirmasis mūsų susidūrimas vyko jau Akademijoje, pamenu lyg tai būtų vykę vakar: stovėjau prie maestro kabineto durų kokias 10 minučių ir niekaip nedrįsau pabelsti. Žinoma, kelio atgal nebuvo, todėl finale stovėjau prieš jį ir dainavau visas drebėdamas. Kaip dabar pamenu to didžio menininko stotą, laikyseną. Iš tiesų, ta aura jo kabinete buvo unikali, kažką panašaus man vėliau teko patirti stovint prieš kitą legendinį tenorą – Luciano Pavarotti.
Rafailas Karpis:
Pirmasis mūsų susitikimas įvyko per stojamuosius egzaminus į LMTA. Tada kažkas iš komisijos manęs „aptakiai“ paklausė, kuo skiriasi Verdis nuo Monteverdžio. Maestro kažkodėl atsakė už mane, jog vienas žalias, o kitas – žaliasis kalnas ir taip visus pralinksmino.
E. Montvidas:
Viskas prasidėjo papuolus į V Noreikos klasę. Vyko tikrai intensyvus darbas. Jis buvo griežtas, bet tuo pat metu turėjo puikų humoro jausmą. Visuomet žinodavo, pajausdavo, išgirsdavo, kuomet mes, būdami neatsakingi studentai „užbaliavodavom“. Jei balsas gergždi, kažkaip ne taip skamba, - viskas su mumis būdavo aišku. Gaudavom pylos, o nusisukęs jis koncertmeisterei tik mirktels akį, - iš tiesų nebuvo joks piktas žmogus. Buvo griežtas, ir tai mums, jauniems, buvo labai svarbu.
R. Karpis:
Kai studentai pradėdavo dėl ko nors teisintis, maestro labai taikliai atkirsdavo: „Galėsi apie tai parašyti memuaruose“. Šią frazę ir dabar dažnai prisimenu, vos išgirdęs, kaip kas nors teisinasi.
L. Pautienius:
Pagrindinis jo mokymo moto buvo „Dainuoti su protu, mąstant.“ Jis buvo puikus pedagogas – psichologas. Kadangi dažnai stebėdavom vieni kitų paskaitas, matydavau, kaip jis dirba. Kiekvienam iš mūsų jis jautė pagarbą, palaikymą, pastabas išsakydavo neužgaudamas. Žinoma, kartais pasitaikydavo ir griežtesnis žodis. Visus mus pasveikindavo gimtadienio proga, - buvo kaip tėvas, dirbdavom lyg namų aplinkoje, o ir humoras čia nebuvo svetimas.
R. Karpis:
Maestro turėjo sukaupęs didžiulę sceninę patirtį ir ją perdavė savo mokiniams. Manau, kad niekas kitaip taip neįskiepijo pagarbos publikai bei scenai, kaip V. Noreika, o ir klasėje bendravimas buvo itin pagarbus.
E. Montvidas:
Tikrai svarbu tai, jog jis mokėjo savaip prieiti prie kiekvieno studento. Kiekvienas turėjom savo technikos, vokalinių problemų ir jis jas visas taisydavo dirbdamas individualiai, atsižvelgdamas į mūsų galimybes, balsą.
Itin daug iš jo išmokau ir keliaujant po Lietuvą. Tikrai daug koncertavome įvairiuose miesteliuose, kaimuose, - jis rūpindavosi, kad mes uždirbtume vieną kitą litą, nors tie koncertai ir nebuvo taip gerai apmokami, bet mums, studentams, tai buvo didžiulė paskata. Studentų tuo metu jis turėjo nemažai, todėl be viso to dar ir stengdavosi viską apgalvoti, kad tų koncertų tektų visiems po lygiai.
Būdavo kartais kelionių ir su nakvyne, - tai būdavo pats geriausias būdas pažinti maestro ir kaip paprastą žmogų, ne tik pedagogą, bet kartu ir atlikėją: matyti jo laikyseną scenoje, santykį su publiką. Be to, jis buvo tikrasis, gerąja prasme, senojo sukirpimo džentelmenas: visuomet prisimenu ir pasakoju atsitikimą, kai koncertmeisterė nešė savo rūbus ir jis tai pamatęs pakėlė didžiulį skandalą, - kad ji pati turinti nešti savo lagaminą, o šitiek vyrų aplink!
L. Pautienius:
Koncertuojant tuose miesteliuose, matydavau, koks susikaupęs jis kas kartą ruošdavosi. O kai scenoje dainuodavo kas nors iš studentų, jis įdėmiai klausydavosi užkulisiuose ir po to pasakydavo, kas buvo gerai, o į ką reiktų atkreipti dėmesį. Tad pamokos vykdavo ir išvykų metu. Net ir baigus Akademiją, kasmet susitikdavom Kauno pilies festivalyje, kur jis visad klausydavo mano pasirodymo ir nulipus nuo scenos vis sakydavo: „Gerai dainavai Laimonai, tas kuris ne Alfredas“ (šypsosi).
Baigiant Akademiją jis man pasakė: „Dainuok dabar atsargiai, neforsuok su repertuaru, nes tavo balsas dar turi subręsti. Tikrasis balsas pasirodys tik po 10 metų. Praėjus 10 metų gavau kontraktą Diuseldorfe...
E. Montvidas:
Likus visai nedaug laiko iki V. Noreikos išėjimo mane ir Laimoną kažkas tiesiog už rankos nutempė pas maestro į svečius. Aš visuomet stengdavausi pasveikinti jį su gimimo diena, paskambinti, klausti patarimų, todėl tas ryšys nebuvo nutrūkęs, bet tą sykį tai buvo tarsi antgamtinė jėga, mus abu nuvedusi pas jį.
Nors ir būdamas silpnas, jis kartu su mumis gėrė arbatą, dalinosi patarimais, jo protas buvo labai šviesus, bet labiausiai įstrigo, kai jis prieš išeinant, visas susmegęs ant kėdutės koridoriuje, pasakė: „Aš labai, labai tikiuosi, kad išmokiau jus kažko.“
L. Pautienius:
Tada, geriant arbatą, jis nuoširdžiai pasakojo, kad reikia rūpintis ne tik esamu gerbūviu, bet ir galvoti apie ateitį. Būdami studentais apie tai su juo nekalbėdavome. Manau tai iš tiesų yra svarbu, nes dainininko profesija yra labai trapi. Ir be jokios abejonės niekad nepamiršti, kad „balsas yra ne tos dvi mažytės stygos, bet protas. Nepamirškit dainuoti su protu.“
E. Montvidas:
Dar vieną davė ir tokį patarimą: „Nepamirškit visad dainuoti tamsiai.“ Tai jau buvo tokia Noreikos mokykla, kalbant apie itališkąjį belcanto, ką jis pats įgijo pradžioj Lietuvoje, bet ypatingai vėliau stažuodamasis Milane.
Būtent tą paskutinį jo patarimą, nepamiršti tos mokyklos, norėtųsi perduoti ir ateities kartoms. Jis visuomet mėgdavo mums kartoti, kad esame grynai itališkos belcanto mokyklos mokiniai ir mėgdavo pasakoti tą „genealoginį medį“, kuriame brėždavo linijas tarp Kipro Petrausko, italų dainininko Baros ir taip toliau... jis pasiekdavo vos ne 19 amžiaus vidurį, sakydavo, kad mes esame tų garsių dainininkų mokiniai, nes ir jis per juos gavo tai, ką dabar perduoda mums. Taip ir norisi, kad tas medis būtų kuo didesnis ir dabar jau mes viską perduotume ateinančioms kartoms.
L. Pautienius:
Šiandien kartais gaila, jog galbūt neišsakytas liko tas dėkingumas jam, nors jis tą puikiai jautė , - kad esame dėkingi už tai, kur esame.
R. Karpis:
Maestro buvo gana griežtas ir reiklus, bet tuo pačiu metu labai didžiavosi savo mokiniais. Man pačiam teko garbė kartu su juo dalyvauti B. Dvariono operos „Dalia“ pastatyme. Tada buvau ilgaplaukis ketvirtakursis studentas. Kartą, prieš spektaklį mane grimavo ir su grimere pastebėjome, kad tarpdury stovi maestro, ji jo paklausė: „Gal norite prisėsti?“. Jis atsakė: „Ne, dėkui, žiūriu, kaip jūs mano liūtą grimuojat“. Koks ten liūtas... bet laimės buvo pilnos kelnės.
Toje operoje maestro sukūrė Skačkausko ir Skudučio vaidmenis ir kai atlikdavo Skudučio ariją aš, kaip ir daugelis teatro darbuotojų, stovėdavome užkulisiuose visų repeticijų metu ir visad išspausdavo ašarą.
E. Montvidas:
V. Noreika buvo nepaprastai muzikalus žmogus ir scenos aristokratas. Jis parinkdavo vienokią programą miestiečiams ir kitokią šiek tiek paprastesniems kaimo žmonėms, tiesiog nenorėdamas jų apsunkinti didelėmis tragedijomis. Jo repertuaras buvo labai platus. Būtent tas muzikalumas, teksto ir melodijos pajautimas, suteikė Lietuvių kompozitoriams norą rašyti būtent jam, jo balsui, kas kiekvienam dainininkui yra didžiulė garbė ir tuo pat metu - atsakomybė. Paskutinis jo didelis koncertas, atsimenu, vyko Lietuvos Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre, minint maestro 80-ąjį jubiliejų. Tada jis dainavo visus svarbiausius savo repertuaro perlus.
L. Pautienius:
Niekuomet nepamiršiu to 80mečio koncerto, - tai buvo aukštasis pilotažas. Bet nepamirštamas man buvo ir jo 45 metų sceninės veiklos jubiliejinis koncertas, kur su juo kaip tik dainavome dvikovos sceną iš „Eugenijaus Onegino“ LIETUVIŠKAI, nes tuo metu, kai maestro debiutavo Lenskio vaidmeniu, opera būdavo atliekama lietuvių kalba. Atsimenu, kaip paskaitų metu prisėdęs prie natų jis puikiausiai atsiminė lietuviškus tiek Lenskio, tiek ir Onegino tekstus.
Esu matęs keletą jo vaidmenų operose „Liučija di Lamermūr“, „Otelas“, „Traviata“, operetėje „Čigonų baronas“, joje net viename spektaklyje esame kartu dainavę. Tikrai įsiminė jo susikaupimas prieš einant į sceną...
E. Montvidas:
Jo Lenskis... Iš tikrųjų, tas Lenskis, kurį aš dabar dainuoju, interpretuoju, - jame yra labai didžiulė Noreikos įtaka. Tu įdedi labai daug savo spalvų, niuansų, bet jo dainuojamą garsiąją Lenskio ariją girdėjau ypatingai daug kartų (praktiškai visuomet įtraukdavo ją į savo programas), ir tikrai labai daug niuansų perėmiau iš jo.
Net būnant itin garbiame amžiuje, jo balsas skambėjo labai jaunatviškai, jis visuomet sugebėdavo įvykdyti visas vokalines užduotis, būtent dainuojant Lenskį. Manau, jog tai buvo vienas svarbiausių jo vaidmenų, kurį jis atliko daugelyje teatrų, - praktiškai visose pagrindinėse buvusios Tarybų sąjungos scenose.