Apjungia gailestingumo elementas
Parodoje pristatomi naujausi L. Tuymanso animacijos kūriniai, kuriuose matyti konceptualiai vis platesni įtakingojo dailininko praktikos užmojai, sugretinami su Z. Kopljaro pastaraisiais dešimtmečiais kurtais darbais, apjungiančiais performansą, skulptūrą, videomeną ir eksperimentinį kiną.
L. Tuymansas prisipažįsta – nors parodoje surinkti jo ir Z. Kopljaro darbai iš kelių dešimtmečių, juos apžiūrint čia, Vilniuje, negali negalvoti apie šalia vykstantį karą Ukrainoje. „Viename iš mano senų darbų vaizduojamas bausmės įvykdymas – iš esmės tai, kas ten vyksta mums dabar kalbantis. O mes čia esame tokie laisvi – tiesiog pristatome savo darbus mieste, kuriame vyksta normalus gyvenimas“, – kalbėjo jis.
Jam labai svarbi buvo ir galimybė surengti parodą kartu su Z. Kopljaro, su kuriuo susipažino dar 2004 metais, tad labai apsidžiaugė, kai O. Dessau pasiūlė tokią galimybę. Kuratoriui L. Tuymansas sako dėkojantis ir už koncepcijos atradimą, ir už pavadinimo pasiūlymą. Nors darbai yra įkvėpti skirtingų temų, nuo religinių motyvų iki kovido laikotarpio, jam pavyko atrasti viską jungiančią ašį.
„Visur, ypač Zlatko darbuose, yra matomas gailestingumo elementas – tai yra pagrindinė linija. Kita vertus, aš nemanau, kad reikia kažkaip moralizuoti – man patinka daugiasluoksniškumas ir ši paroda yra gana daugiasluoksnė, pradedant nuo to, kad turime skirtingas medžiagas, ir atrodo, lyg turėtume kažkokią neredaguotą, darbininkišką parodą. Bet būtent tai yra įdomu – tokia tarsi negalerinė paroda“, – kalbėjo L. Tuymansas.
Pats O. Dessau patikslino šį kūrinių pristatymą labiau apibūdinantis ne kaip parodą, o kaip judėjimą, kur vienu metu gauname daug užuominų ir konotacijų – o tada jau nuo žiūrovo priklauso, ką jos jam sako.
Baimė įdomesnė už laimę
Ir visgi, kodėl L. Tuymansas taip nenori moralizuoti – galbūt jis galėtų pasitelkti meną kaip įrankį keičiant visuomenę? „Ne, aš taip nemanau. Blogiausias dalykas, kuris gali nutikti menininkui, kad jis taps kokios nors politinės ideologijos instrumentu – tada tu tiesiog kuri propagandą. O aš ten nenoriu eiti“, – net nusipurto nuo tokios minties jis.
O kodėl tuomet jis savo kūryboje kalba apie istoriją, itin dažnai – apie Antrąjį Pasaulinį karą? „Ne iš žavėjimosi, bet man įdomu, kokia yra galios struktūra. Žinote, jei daugelio žmonių paklaustumėte, kas jiems įdomu, ar jiems įdomiau tai, kas daro juos laimingais, ar tai, kas juos gąsdina, jie visi pasisakytų už baisumą“, – pastebėjo menininkas.
Tad kokį jis mato savo kūrybos tikslą, kaip ji veikia žmones? „Mano darbai bent jau verčia tave galvoti. Jie verčia šiek tiek nepasitikėti tuo, ką matai“, – savo požiūrį paaiškino L. Tuymansas.
Jam antrino ir Z. Kopljaro: „Mes bent galime priversti žmones pabūti kitose situacijose ir objektyviau permąstyti save pačius, savo pozicijas, savo nuomones. Mes gana gerai žinome, kad labai pavojinga teisti ir apie kažką turėti galutinę nuomonę. Tad mums svarbu vis viską permąstyti – gyvenimas kartojasi, bet tai vyksta kažkaip kitaip, kitais periodais ir visada mus nustebina. Tai įdomu.“
Svarbiausias kriterijus – poveikis
Ieškodamas idėjų kūrybai L. Tuymansas kartais neria į istorinius šaltinius, o kartais jas tiesiog pastebi esant šalia.
„Būna visaip. Kartais geros idėjos yra šalia tavęs, tiesiog prieš nosį, bet tu jų kažkaip nepastebi. Iš tikrųjų dažniausiai tai ir yra geriausi dalykai“, – sakė jis ir pridūrė, kad svarbu galvoti ne tik apie pavienius kūrinius, bet ir kaip jie susijungs parodoje – tokį mąstymą jis labiausiai perėmė iš filmų kūrybos.
O kiek jo domėjimąsi bendrąja istorija nulėmė jo paties ir jo šeimos istorija? Jis ne kartą viešai yra pasakojęs apie tai, kad Antrojo Pasaulinio karo metais jo šeimoje iš tėvo pusės buvo simpatizuojančių nacių ideologijai, tuo tarpu mamos šeimoje buvo pasipriešinimo judėjimo dalyvių, tų, kurie slėpdavo pabėgėlius.
„Taip, kaskart, kai mes valgydavome prie stalo – tai nebuvo laiminga sąjunga – šitie klausimai vėl iškildavo. Bet aš užaugau, pradėjau pats keliauti, susidaryti savo požiūrį“, – pasakojo L. Tuymansas, teigdamas, kad autobiografinės detalės yra tik viena iš jo domėjimosi istorija priežasčių.
„Antra priežastis, net didesnė, yra tai, ką mes išgyvename dabar. Buvo du pasauliniai karai, per kuriuos įsikišo Amerika, tapusi didžiausia galia pasaulyje. Tuo tarpu Europa prarado visas savo kolonijas – ji iš tiesų pasikeitė, vietoj imperijų atsirado naujos valstybės, kurios anksčiau neegzistavo. Ir viskas baigėsi Europos Sąjunga, vieninteliu galimu problemos sprendimu. Ir dabar mes joje gyvename, šio priimto sprendimo laikais“, – kalbėjo jis.
O apskritai, jo manymu, bet kuris meno kūrinys yra įdomus tik tada, kai menininkas užima kažkokią poziciją ar atneša pokytį. „Paimkime Janą van Eyck, kuris kūrė viduramžiais. Galime sakyti, kad menas kaip disciplina neegzistavo iki Renesanso. Janas van Eyckas buvo realizmo atstovas, bet jis naudojo aliejinės tapybos techniką, kuri vėliau įgalino Leonardą da Vinči sukurti jo pirmąjį šedevrą. Diego Velaskesas buvo tas, kuris asocijuojasi su statusu – stovėdamas prieš jo darbus pasijunti niekuo. Eduardas Monė paveiksle „Kaizerio Maksimiliano sušaudymas“ pavaizdavo ir Napoleoną trečiąjį, užtaisantį ginklą. Ką bandau pasakyti, darbas arba turi prasmę, arba ne, bet problema ta, kad dabar daug kas iš to bus perkelta į identiteto politiką. Gyvename laikais, kai pasaulis dar labiau poliarizuojasi, o tai yra pats didžiausias pavojus“, – perspėjo jis.
L. Tuymanso ir Z. Kopljaro paroda „Mercy“ galerijoje „Vartai“ veiks iki sausio 27 dienos.