Gatvės meno piešinius kuriantis menininkas: niekada nežinai, kas gali nutikti – vieną dieną tau gali paskambinti policija, o kitą – paprašyti interviu

Sostinėje gatvės menininkas ir vizualizacijų kūrėjas Pijus Čeikauskas (Pidžin) labiausiai žinomas tarp šnipiškiečių – jo piešinius, ant šio rajono kasdienybe tapusių statybinių tvorų žino kone kiekvienas čia gyvenantis. Šnipiškėse Pijus apsistojo studijų metais, o per septynerius gyvenimo čia metus jam teko matyti, kaip nuo nulio pastatomi dangoraižiai ir daugiabučiai. Susipažino ir su vietinių gyvenimo ypatumais, tačiau tikino, kad kiekvieną dieną čia jo neištikdavę po nuotykį – kuriozai labiau pasijunta buityje, kurių niekur kitur nepatirsi – tuo ir ypatinga medinukų rajono atmosfera.

Daug ironijos ir kreivi-šleivi veikėjai

Galima nuspėti, kad gyvenimas Šnipiškėse, vietinių pramintose Šanchajumi, matyt, išprovokavo ir P. Čeikausko parodos „Pidžin @ Morda“, kuri vyko studijoje-galerijoje „Studium P“ pavadinimą.

„Parodoje buvo tokių veidelių, snukelių... mano kūryboje daug ironijos, kreivi-šleivi veikėjai, nebūtinai standartiško tipo... Šiuo metu ant tokios temos esu – reikia ištransliuoti! Nelabai tų parodų pas mane sąskaitoje yra – vienas iš pabandymų parodyti tai, ką darau geriausiai, per ką labiausiai atsiskleistų mano stilistika ir idėjos“, – sakė P. Čeikauskas.

Nenuostabu, kad gatvės menininkas organizuoja mažai parodų, kaip gi savo darbus perkelti į ekspozicinę erdvę? „Gatvės meno dalykai gimsta studijoje arba namie – ne pačioje gatvėje. Būna, kad procesas apgalvojamas keliais etapais – atlieki stebėtojo vaidmenį, viską idėjiškai pergalvoji ir tik tuomet vyksta pasiruošimas, vėliau – ir darbų įgyvendinimas. Nebūtinai rodyti tai, ką esi gatvėje „pridirbęs“, bet galima atskleisti ir kitą pusę – kaip prieini iki šito momento. Proga parodyti nepublikuotus darbus. Paroda – fainas reikalas, kai gali viduryje kelio sustoti ir sakyti, štai, prašau, šiandien tokios mano mintys“, – kalbėjo menininkas.

Tačiau, kai atsiduri viduryje kelio, dažniausiai tenka rinktis, į kurią pusę pasuksi... P. Čeikauskas su šia mintimi sutiko – tame yra tiesos. „Tarsi check point – pasitikrinimo, saugumo taškas, nuo kurio atsispiri, tęsi darbus arba pamatai, kad pačiam jie nebeįdomūs. Ši paroda – tai kelių dienų ekspozicija: greitas pasirodymas, pasibandymas, apšilimas, ir tada jau, tikiuosi, pavyks daugiau padaryti reikalų“, – visu pajėgumu kibti į naujus darbus vylėsi jis.

Gatvės meno piešinius kuriantis P. Čeikauskas yra baigęs Vilniaus dailės akademijos animacijos specialybės bakalaurą, praeitais metais užbaigė grafikos magistro studijas.

„Turiu dvi kortas. Pastaruoju metu su animacija nelabai buvau užsiėmęs, bet, kai žiema, visai gerai sugrįžti prie senų dalykų. Piešinio paversti animacija vienu prisėdimu negali, tai daug laiko suvalgantis užsiėmimas. Tačiau tie patys animacijos principai atsiskleidžia taikomi kitose kūrybos veiklose. Tad animacija nėra nustumta į šalį, pajudinu, kad neužsimirštų, stengiuosi įtraukti į savo darbus tokių elementų“, – aiškino pašnekovas.

Vidinės virtuvės ekskursija

Internete galima atrasti P. Čeikausko puslapį, kuriame jis prisistato kaip gidas, o jo kurti žaismingi piešinėliai pasakoja apie šnipiškiečių gyvenimo ypatumus. Menininkas su šypsena prisipažįsta, kad jam iš tiesų yra tekę suorganizuoti kelias ekskursijas: „Viena jų buvo labai koncentruota ir efektyvi – vyko per magistro gynimą, kaip pristatymas to, ką dariau Šnipiškėse. Kita – labiau laisvesne forma, tiesiog pasivaikščiojimas po rajoną, sakyčiau – patyriminis. Iš tikrųjų, tai gera patirtis, patiko.“

Beje, P. Čeikauskas tikino panašiai įsivaizduojantis ir parodą, kaip ekskursiją. „Yra maršrutas, ateini pasižiūrėti užkampėlių. Meno pažinimo ekskursijoje tas pats principas, labai tinkamas, norėčiau tęsti. Žmonės eina į ekskursijas norėdami sužinoti istorinių, faktinių žinių – informatyvaus dalyko, o pas mane Šnipiškių ekskursija buvo patyriminė. Pasakojau, kaip man sekėsi čia gyventi, kol vyko rajono permaina. Dalijausi istorijomis, kurias aš kaip menininkas mačiau, ką esu pastebėjęs – tai nebūtinai apie tai, kokie čia namai stovi. Labiau – koks žmogus, kokį metalo gabalą rado, ir kiek pinigų už jį gavo pridavęs. Tokia vidinės virtuvės ekskursija“, – juokaudamas kalbėjo jis.

Kol kas menininkas gyvenimui Šnipiškėse padarė pauzę – persikėlė į gimtąją Klaipėdą, kur, pasak jo, ir susiformavo kaip asmenybė. Tačiau Šnipiškių neužmiršta, čia liko gyventi jo brolis.

„Dabar esame su juo apsikeitę gyvenamosiomis vietomis... Aš sugrįžau į senąsias savo vietas, šią vasarą daug projektų su gatvės menu pavyko įgyvendinti. Noriu prikelti Klaipėdos gatvės meno gyvenimą. Tarkim, vaikštai kur nors Berlyne, sienos visos išpaišytos, instaliacijų pridaryta, atrodo, natūraliai pats miestas, patys jo gyventojai pasiūlo visokių, įvairaus žanro meno kūrinių, ir tu matai, kad miestas pulsuoja kaip gyvas organizmas. Klaipėda to neturi, tad įdomu surasti, kas ją išjudintų, kad gatvės irgi taptų viena didele galerija“, – viltimis dalijosi pašnekovas.

Niekada nežinai, kas gali nutikti

Visgi ne paslaptis, kad gatvės menininkams vis dar tenka susidurti su priešišku požiūriu į piešinius ant sienų. P. Čeikauskas tikino, kad piešdamas ant prisukamų plokščių turi saugų moralinį momentą. „Įgyvendindamas meno kūrinius nelabai ką niokoju, viską gali atstatyti. Kaip ir prisidedi prie gatvės meno, bet yra pasirinkimas – be šito momento nesiskaitytų, kad tai yra gyvas reikalas. Kaip aš turiu teisę kažką sukurti gatvėje, taip kažkas turi teisę tai panaikinti“, – laikinumo aspektą išskyrė kūrėjas.

P. Čeikauskas neneigė, kad menininkui visgi tai nėra džiugi žinia, kai jo darbas užpiešiamas kitu piešiniu arba netgi tiesiog uždažomas: „Neapgaudinėsiu, iš tikrųjų taip ir yra. Užtenka pudrinti smegenis, kad neskauda... Bet kai kurie darbai kuriami su tokia intencija – žinai, kad jie nebus ilgai. Šita sritis, ši meno forma turi „kabliuką“ – vieną dieną tu gali gauti žinutę, kad tavo piešinys kažkam suteikė įkvėpimą kurti, išsivystė į kito kūrėjo kelią. Niekada nežinai, kas gali nutikti – vieną dieną tau gali paskambinti policija, o kitą – paprašyti interviu“, – kalbėjo kūrėjas.

Pasitaikė atvejų, kai menininko gatvės piešinius... nugvelbė su visomis plokštėmis: „Nuplėšia ar pasiima visą plokštę, netgi matyti, kad buvo ateita su suktukais, pasistengia! Būna ir praneša: turiu tavo darbą – sužinai, kad ne šiaip sau nukabino. Arba atsiranda užrašas – irgi gauni atgalinį ryšį... Taip saldu, tarsi su ateiviais būtum susisiekęs, kažkas sureagavo, pakėlė akis. Ant plokščių buvome pripiešę katinų, kuriuos buvo galima pasiimti, vadinamosiose betoninėse Šnipiškėse – greit juos susirinko...“

Gatvės menas turi savo savitumo ir įdomumo, kita vertus, ar negaila savo resursų? „Labiausiai gaila laiko. Bent jau Šnipiškėse, ką dariau, dauguma objektų eco-friendly. Rajone ypač daug statybų, tad nuolat likdavo statybinių atliekų, plokščių, lentų, padargų – iš jų galima gamintis drobes. Būdavo pats rajonas padiktuoja mediją, su kuria dirbti, tad ne taip ir skaudžiai kerta per finansus. Visus pinigus išleidi, o jau kitą dieną net negali rezultato nueiti pasižiūrėti – nuimta. Vis tiek neskaičiuoji, susikoncentruoji, kad padarysi gerai ir keliauji prie kito“, – altruistišką požiūrį atskleidė pašnekovas.

Medinukų ir dangoraižių duetas

Šnipiškėse, P. Čeikausko pajautimu, galima kurti be galo, be krašto – joks terminas tam negalioja. „Ir kol viskas keičiasi, ir net pasikeitus – gali kalbėti apie tuos pačius dalykus, kaip perliukas. Dabar atsitraukiau, kad pažvelgčiau naujomis akimis. Mažos šalies, mažo rajono viena istorija, kur persismelkia tie patys dalykai, kurie ėmė atrodyti nebe tokiais vertingais. Patyriau šiokį tokį perdegimą, bet padarius pauzę bus gera sugrįžt – tai besitęsianti istorija. Dar vienas nutikimas tik sustiprins dokumentaciją“, – sakė menininkas, tapęs rajono metraštininku.

Lūšnynukai, apleisti pastatai primena karo zoną, tad P. Čeikauskas tikino todėl ir panoręs dokumentuoti šį permainų kupiną Šnipiškių laikotarpį. „Iš pirmo žvilgsnio, nėra tie namukai paveldinis dalykas, bet turi žavesio, kurį sukuria medinukų ir dangoraižių duetas. Norėjau užfiksuoti tą buities momentą – apie tai buvo visas šnipinėjimas“, – savo kūrybinius tikslus trumpai apibūdino gatvės piešinių autorius.

Ar gatvės menas turi perspektyvą? „Šita tema daug diskutuota su kolegomis – ar verta stengtis? Dažnu atveju, negauni atgalinio ryšio, darbai tarsi nueina į nebūtį. Bet taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio – žingsnis po žingsnio viskas pildosi, nebėra taip, kad reiktų slėptis ar bėgti nuo ko nors. Visiems gatvės menas yra gražu, tad ir žmogus, užsiimantis gatvės menu turėtų tapti natūraliu dalyku, kaip ir tapytojas dirbantis savo studijoje, ar poetas parke skaitantis savo poeziją. Jeigu nebūtų biurokratizmo (kol susiorganizuoji leidimą...) tai ir ateitis būtų greitesnė“, – neabejojo P. Čeikauskas.

Kaip geruosius pavyzdžius menininkas vardijo Kauną, Alytų, Marijampolę: „Žmonės, kurie priima sprendimus tiki, kad tai nėra bergždžias reikalas, penktaeilis dalykas ar beprasmiškas resursų naudojimas – visiems sukuria gerą jausmą – ir miestui, ir žmogui. Į gatvės meną galima investuoti, tai miestus paverčia turistinės traukos objektais, o gyventojai bus labiau patenkinti, nei žvelgdami į pilką skydinę sieną... Manau, ateitis gera, dar nereikia skelbti aliarmo, viskas gerai.“