Mikelandželas Buonarotis buvo skulptorius, tapytojas ir architektas, kurio unikali meistrystė atsiskleidė nesulaukus nė trisdešimties, kai buvo sukurta stulbinamo grožio marmurinė skulptūra „Pieta“ Romoje ir milžiniška Dovydo statula Florencijoje. Ant skliautuotų Vatikano Siksto koplyčios lubų jo nutapytos freskos šį išskirtinį talentą tik patvirtino. Amžininkai Mikelandželą vadino genijumi, o šio titulo jis tikrai nusipelnė. Juo žavėtasi ne veltui – Mikelandželas suvaidino milžinišką vaidmenį formuojantis manierizmui.
Smulkiai nagrinėdama Mikelandželo gyvenimą, pasitelkdama informatyvias ir įkvepiančias iliustracijas, autorė aiškiai ir išsamiai išdėsto, kas jam padarė didžiausią įtaką ir ko pavyko pasiekti. Daugiau nei 200 skulptūros, tapybos ir architektūros kūrinių, taip pat daugybės jo sukurtų parengiamųjų eskizų reprodukcijų albume prie kiekvienos iliustracijos pateikiama autorės analizė ir vertinimas.
Mikelandželo genialumas iki šiol įkvepia viso pasaulio dailininkus, skulptorius ir architektus. Tad ši knyga suteikia puikią galimybę daugiau sužinoti apie kerintį menininką ir pamatyti jo nuostabiausius kūrinius viename puikiai iliustruotame leidinyje. Serijoje apie garsius menininkus taip pat rasite: „Leonardas da Vinčis. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“ (R. Ormiston), „Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų“ ir „Gogenas. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Menininko parašas
Pasitaikiusi proga sukurti natūralaus dydžio skulptūrinę grupę – Prancūzijos ambasadoriaus Romoje užsakytą religinio turinio kūrinį – Mikelandželui leido įrodyti sau ir būsimiems mecenatams, kad jis yra tikras skulptūrinių figūrų meistras.
Romoje sukurti kūriniai Miegantis Kupidonas (1496) ir Bakchas (1496–1497) sukėlė susidomėjimo Mikelandželu bangą, o draugystė su bankininku Jakopu Galiu pravertė ir šį kartą. Prancūzijos karaliaus Karolio VIII pasiuntinys prie Šventojo Sosto Romoje kardinolas Žanas Bileras de Lagraulas (Jean Bilhères de Lagraulas) buvo vienas iš Galio klientų. Jis panoro užsakyti pietos skulptūrą būsimam savo antkapiui Šv. Petronėlės koplyčioje Romoje tokiu stiliumi, kad „vaizduotų apsisiautusią Mergelę Mariją, rankose laikančią nuogą mirusį Kristų“. Kristaus figūra turėjusi būti „dydžio sulig tikru žmogumi“.
Galio laidavimas
1498 m. rugpjūčio 29 d. kardinolas pasirašė skulptūros sukūrimo sutartį, nors žodžiu dėl jos sutarta gerokai anksčiau. Mikelandželas nuo pat 1497 m. lapkričio Kararos kalnų kasyklose ieškojo jai tinkamo marmuro. Mikelandželo vardu sutartį pasirašė Jakopas Galis, laiduodamas, kad darbas bus baigtas laiku. Kūrinio kaina būsianti 450 dukatų – išties nemaža suma. Anuomet toks delsimas po žodinio susitarimo sudaryti rašytinę sutartį buvo įprastas reiškinys, nes, nežinant visų galimų išlaidų, įskaitant marmuro kainą, nebuvo įmanoma įvardyti galutinės sumos. Mikelandželo kelionės į Kararą trukdavo mėnesius. Trokštamą marmuro luitą, padedant akmenskaldžiui Domenikui di Džovaniui da Setinjanui (Domenico di Giovanni da Settignano), dar vadinamam Topolinu (peliuku), jam pagaliau pavyko rasti Polvakijo kasykloje. Tikriausiai Mikelandželas tarp mūrininkų ir akmenskaldžių jautėsi laisvai, nes tai jam priminė vaikystę Setinjane. Tąkart jis itin retai rašė šeimai ir draugams, bet žinoma, kad Kararoje jis įsirengė laikinas dirbtuves, kuriose ruošėsi akmenį pargabenti į Florenciją.
Didingoji Pieta
Pieta yra tikras šedevras. Šiuo kūriniu Mikelandželas įsitvirtino kaip didis menininkas. Pieta vaizduoja sėdinčią jauną Mergelę Mariją, o miręs Kristus guli jai ant kelių. Suglebusį mirusio sūnaus kūną ji laiko glėbyje, tarsi rodytų jį visam pasauliui. Jos galva palinkusi žemyn, žvilgsnis įsmeigtas į sūnų. Vazaris ir Kondivis išsamiai aprašė ne tik susitarimą sukurti šį kūrinį, bet ir žmonių reakciją jį baigus. Daugumai Mergelės Marijos veidas atrodė per jaunas, kad būtų galima ją laikyti Kristaus motina, taip pat tikriausiai per gražus. Mikelandželas šias pastabas išpeikė. Jis manė, kad Mergelės Marijos veide atsispindi laiką pranokstanti nekalta Dievo Motinos siela, o ne mirtingos moters amžius. Galima teigti, kad Mikelandželas rėmėsi neoplatonikų Dievo veidą atspindinčios žmogaus sielos idealu, taip pat idėja, kad žemiškajame grožyje atsispindi dieviškasis, dvasinis grožis.
Parašas
Pastačius skulptūrą jai skirtoje vietoje, Mikelandželas netrukus kūrinį pasirašė, iškaldamas savo parašą ant Mergelės Marijos torso. Vazaris ir Kondivis rašo, esą Mikelandželas išgirdo lankytojus iš Lombardijos kalbantis, kad skulptūrą sukūręs „mūsiškis Gobas iš Milano“ – jie turėjo galvoje skulptorių Kristoforą Solarį (Cristoforo Solari; apie 1460–1527). Tada jis nieko jiems neatsakė, bet nusprendė skulptūrą pasirašyti. Vazaris pasakoja, kad vieną naktį Mikelandželas atsinešė į koplyčią kaltus ir ant Mergelės Marijos krūtinę skersai juosiančios juostos iškalė žodžius: „MICHELANGELUS BUONARROTUS FIORENTINUS FACIEBAT“ – „Tai padarė florentietis Mikelandželas Buonarotis“. Šie žodžiai – tai užuomina į senovės Romos menininkams būdingą kūrinių pasirašymo būdą. Be to, juos galima susieti ir su Miegančiu Kupidonu (1496), parduotu kaip senovinis kūrinys. Šiuo parašu Mikelandželas įamžino, kas sukūrė skulptūrą, savo florentietiškas šaknis ir Buonaročių šeimos pavardę.
Prestižinis užsakymas
Į Florenciją Mikelandželas grįžo turėdamas nenuginčijamą skulptoriaus meistro reputaciją. Nekantriai laukusi, kada galės jį pasamdyti, miesto katedros statybų finansuotoja Vilnos pirklių gildija užsakė sukurti Dovydo statulą – respublikos pilietiškumo simbolį.
Sėkmės sulaukusi 1498–1500 m. sukurta Pieta užtikrino Mikelandželui ir naują statusą. Į Florenciją jis grįžo jau pripažintas savojo amato genijus. Miestas toliau liko respublika, o po Savonarolos mirties čia vėl atgijo susidomėjimas menu. Menininkams atsirado naujų užsakymų, vienas jų buvo Dovydo skulptūra Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedroje.
Dovydo skulptorius
Vilnos pirklių gildija (Arte della Lana), rėmusi katedros statybos darbus, panoro atgaivinti ankstesnį projektą ir sukurti skulptūras katedros kontraforsams papuošti. Mikelandželas sutiko imtis šio prestižinio užsakymo, nors ir nebuvo patenkintas antrarūšio marmuro luitu, kurį šiam projektui skyrė bažnyčios užsakovai. Jo dalis jau buvo atskelta ir anksčiau naudota kitų skulptorių: Antonijaus Roselino (Antonio Rossellino; 1427–1479) ir Agostino di Dučo (Agostino di Duccio; 1418–1481), kuris ir įsigijo šį prastą marmurą 1466 metais.
1501 m. su Mikelandželu sudarytoje sutartyje teigiama, kad akmuo buvo „prastai atskeltas“. Ši frazė pasitelkta, ko gero, siekiant iš anksto atkreipti dėmesį, kad skulptoriui gali būti sudėtinga su šia medžiaga dirbti. Maža to, akmuo 35 metus pragulėjo katedros kieme, veikiamas įvairių gamtos sąlygų, ir su laiku jo būklė tik suprastėjo.
Žvelgiant į Mikelandželo Dovydo figūros kontūrus, galima pastebėti panašumų į Nikolos Pizano pusės žmogaus dydžio beveik atskirai stovinčią skulptūrą Tvirtybė, sukurtą maždaug 1260 m. ir puošiančią Pizos katedros baptisterijos sakyklą. Ši Pizano skulptūra laikoma pirma nuogą žmogų vaizduojančia skulptūra nuo antikos laikų. Dešinė jos ranka pakelta prie peties, kairė nuleista prie kūno – ši poza labai primena vėliau Mikelandželo sukurtą Dovydą, kuris kairiąją ranką pakėlęs, o dešinę laiko nuleidęs ties šlaunimi. Tvirtybė ir drąsa laikytos herojiškomis dorybėmis, kurios būdingos Dovydui ir mitologiniam jo atitikmeniui Herakliui.
Anot Vazario, už Dovydą Mikelandželas gavo 400 dukatų, kurie buvo išmokėti per dvejus metus. Tuo laikotarpiu jis ėmėsi ir kitų užsakymų. 1501 m. gegužę, laukdamas galutinio Dovydo sutarties varianto, jis priėmė kardinolo Frančesko Todesčinio Pikolominio (Francesco Todeschini Piccolomini; 1439–1503), vėliau tapusio popiežiumi Pauliumi III, pasiūlymą. Mikelandželo buvo paprašyta sukurti 15 skulptūrų Pikolominio antkapiui Sienos katedroje. Savo forma jos labai primena Bolonijoje menininko sukurtas skulptūras. Už Pikolominio užsakymą Mikelandželas gavo 500 dukatų. Jis baigė keturias iš sutartų skulptūrų, o tada įsitraukė į kitus darbus, – šlovė jam garantavo geresnius užsakymus. Ginčai dėl nebaigto vykdyti Pikolominio užsakymo ir gauto užmokesčio Mikelandželą persekiojo ištisus dešimtmečius. Galiausiai jo sūnėnui Pikolominio šeimai teko gražinti 100 dukatų jau po menininko mirties.
Sinjorijos aikštė
1504 m. didesnė negu natūralaus dydžio Dovydo skulptūra, simbolizuojanti Florencijos pilietiškumą, buvo baigta. Dovydas atrodė lyg romėnų dievas. Tada katedros mecenatai nusprendė, kad skulptūra pernelyg gera kontraforsui, ir sumanė pastatyti Dovydą priešais Sinjorijos rūmus (dabar – Senieji rūmai), kuriuose vykdavo įvairios oficialios ir religinės ceremonijos – šis sprendimas reiškė didžiulę pagarbą. Skulptūrai atgabenti Florencijos gatvėmis buvo sukonstruotas specialus vežimas. Iki atidengimo ceremonijos ją įdėmiai saugojo. Pasak kronikininkų, atsirado mėginusiųjų ją sunaikinti ir svaidyti akmenis. Galbūt taip nutiko todėl, kad, siekiant padaryti vietos Dovydui, teko patraukti puikią bronzinę Donatelo skulptūrą Judita ir Holofernas (1460), kuri buvo populiarus Florencijos respublikos simbolis. Mikelandželas neva sakęs Vazariui, kad po skulptūra stovėjęs miesto meras Pjeras Soderinis (Piero Soderini; 1450–1522) menininkui priekaištavęs, esą „figūros nosis per didelė“. Matydamas, kad Soderinis stovi šalia, Mikelandželas sumanė papokštauti. Su kalteliu ir sauja marmuro dulkių jis pasilypėjo ir apsimetė, kad įrankiu plonina nosį, ir tuo pat metu papylė dulkes, klausdamas mero, ar vaizdas pagerėjo. Šis į tai atsakęs: „Taip man labiau patinka; tu jai įkvėpei gyvybės.“