Šiųmetės Venecijos teatro bienalės programoje pristatytas visas Europos teatro elitas. Greta O. Koršunovo – tokie garsūs vardai, kaip Thomas Ostermeieris, Romeo Castellucci, Markas Ravenhillas, Yasmin Reza, Christophas Marthaleris, Lluisas Pasqualis, Janas Lauwersas bei Falkas Richteris.
„Praeitas kartas Venecijos bienalėje vyko dar praeitame šimtmetyje, kuomet man buvo 30 metų ir aš buvau pačiame jėgų žydėjime. „Roberto Zucco“ tiems laikams buvo toks novatoriškas, jog net Venecijos bienalės kritikai ir publika sutriko. Bet manęs tai nesutrikdė. Po bienalės atsivėrė kelias į Avinjono festivalį, kuriame parodėme net aštuonis spektaklius“, - debiutą bienalėje prisimena O. Koršunovas.
Kaip teigia režisierius, sugrįžimas į Venecijos bienalę – tai dar vienas svarus įvykis, vainikuojantis jo ketvirtį amžiaus trunkantį teatrinės veiklos etapą, kuriame, pasak paties menininko, buvo visko.
„Tie šešiolika metų buvo įvairūs. Buvo įvairių etapų – ir pakilimų, ir nuopuolių, tačiau galiu teigti, jog nuo pat „Ten būti čia“ pergalės Edinburge devyniasdešimtaisiais mano teatras laikosi europiniame teatro olimpe, kalbant šiuolaikiškai – neiškrenta iš topų. Ir tai dar kartą įrodo dalyvavimas šių metų bienalėje, kurį vertinu žymiai labiau negu prieš šešiolika metų, ypač tokioje kompanijoje. Taigi, mano 25 metų kūrybiniam jubiliejui Venecijos bienalė – tikrai didelė dovana“, - teigia O. Koršunovas.
Vilniečių trupės „Hamletą“ stebėjusi publika po spektaklio lyg sutarę tvirtino, jog tokios žiūrovų reakcijos nesulaukė nei vienas bienalėje pristatytas spektaklis. „Tai įspūdingiausi aplodismentai, nuskambėję šių metų Venecijos bienalėje“, - po spektaklio teigė ir vienas iš bienalės organizatorių.
„Vienas įdomiausių bienalės aspektų yra publika. Idėja kviesti aukščiausio lygio meistrus ir jaunus aktorius bei kitus teatralus dalyvauti jų workshop‘uose bei susitikimuose yra gera koncepcija. Juolab, kad tie susitikimai tikrai neformalūs, sakyčiau – net netikėti. Tarkime, praeitais metais man teko sėdėti už vieno stalo kartu su „Shopping and Fucking autoriumi Marku Ravenhillu. Didelė publikos dalis yra būtent tie jauni menininkai. Bienalė sutraukia viso pasaulio teatralus, todėl publika tikrai ne atsitiktinė – Venecijos turistų čia nėra“, - publiką prisimena režisierius.
Pasak O. Koršunovo, pirmoje „Hamleto“ dalyje buvo juntama šiokia tokia įtampa, tačiau tokio rango festivalyje tai natūralu. Antroje dalyje aktoriams pavyko pralaužti sieną, skyrusią juos nuo publikos.
„Pirmąją dalį žiūrovai stebėjo susikaupę, netgi laikydamiesi tam tikros distancijos. Beje, pirma dalis nepraėjo labai gerai. Kiek veikė tai, jog spektaklis paskutinį kartą buvo vaidintas tik pavasarį. Repeticija buvo kiek nervinga. Viskas krito iš ranku tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme – salėje pamečiau piniginę su visais dokumentais, kortelėmis bei pinigais, kuri atsirado tik po spektaklio – ją surado žiūrovas. Taigi, pertraukos po pirmo raundo metu pripažinome savo klaidas. Antrame kėlinyje aktoriai jau nebepasidavė. Tyčia naudoju sportinius terminus, kad skaitytojai suvoktų, jog festivalis yra tam tikros varžybos (taip, beje, buvo nuo pat Antikos laikų), o Venecijos bienalė – aukščiausio lygio čempionatas, nors vietos čia ir neskirstomos. Rasa Samuolytė antro veiksmo pabaigoje buvo tiesiog nokautuojanti. Darius Meškauskas antrajame „būti ar nebūti“ monologe – taip pat. Pasibaigus spektakliui akimirką buvo tylu, o po to publika tiesiog sprogo“, - įspūdžiais dalinasi O. Koršunovas.
Beje, tik pamatę sceną, kurioje reikės vaidinti, aktoriai bei režisierius kiek sunerimo. 17-ame amžiuje pastatyto Carlo Goldonio teatro scena turi nemenką nuolydį, o „Hamlete“ vienas esminių elementų – grimo staliukai ant ratukų bei jų juvelyriškai tikslus judėjimas. „Ką gi, visą laiką teks sunkiai dirbti“, - situaciją įvertino trupės aktoriai.
„Žinoma, tokia scena paveikė „Hamleto“ mechanizmą. Juk grimo staliukai bet kada galėjo nuriedėti ant žiūrovų. Aktoriams reikėjo neužmiršti nuspausti stabdžius ar tiesiog iš visų jėgų laikyti staliukus. Jau nebe pirmą kartą tenka vaidinti tokiuose renesansiniuose-barokiniuose teatruose, kuriuose scena yra nuožulni. Yra buvę ir avarijų, kai virto staliukai, dužo veidrodžiai ir vos nesusižalojo aktoriai. Aktoriai tokių scenų kiek bijo. Nors teatras Venecijoje labai gražus, tačiau „Hamletui“ labiau tinka tiesiog black box tipo scena. Galiausiai, šį kartą viskas baigėsi laimingai“, - kiek kitokia vaidybos aikštelę prisimena režisierius.
„Hamleto“ pristatymas – ne vienintelis lietuviškas akcentas teatro bienalės programoje. O. Koršunovas kartu su kitais režisieriais vedė kūrybines dirbtuves italų aktoriams. Šiemet jo tyrinėjimų lauke – šiuolaikinio lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“, kurioje nagrinėjama istorija atrodo lyg ir svetima italams.
„Čia kartojosi Norvegijos scenarijus. Aktorius pjesė tiesiog sukrėtė, tačiau suvokti visas istorines peripetijas jiems labai sudėtinga. Jie nežino to konteksto, todėl jiems sunku suprasti tam tikrus dalykus, tarkime, Ribentropo-Molotovo paktą. Jie net neįsivaizduoja kokias tragedijas išgyveno rytų Europa, traiškoma dviejų galingų monstrų. Visuomet susidūręs su holokaustu negali patikėti, jog taip galėjo įvykti“, teigia O. Koršunovas.
Kūrybinės dirbtuvės Venecijoje tebuvo režisieriaus pažinties su „Mūsų klase“ pradžia. Jau šiomis dienomis O. Koršunovas išvyksta į Norvegiją, kur Oslo nacionaliniame teatre stato šią pjesę su norvegų aktoriais. Premjera įvyks jau rugsėjo 5 dieną.
OKT/Vilniaus miesto teatras, patvirtindamas savo kaip daugiausiai užsienyje gastroliuojančio teatro vardą, dar šiemet lankysis bent šešiose šalyse. Aktorių bei režisieriaus laukia Gruzijos, Armėnijos, Rumunijos, Ispanijos, Vokietijos bei Prancūzijos publika.