Noras keisti nusistovėjusį mąstymą
Nomeda ir Gediminas Urbonai kartu su architektais, dizaineriais, filosofais, biologais, inžinieriais ir technologijų specialistais plėtojo „Pelkių paviljono“ koncepciją ir suprojektavo jutiminę erdvę – eksperimentinę laboratoriją „Pelkių mokykla“. Idėjai įgyvendinti į Veneciją atvežė daugiau nei 15 tonų tikros lietuviškos pelkės iš Kupiškio rajono.
„Siekėme sukurti aplinką, kuri suaktyvintų žmogaus jutimines patirtis ir padėtų prisitaikyti greitai kintančiose aplinkose, kuriose mes neišvengiamai atsidursime ateityje. Žmonijos istorijoje gyvenvietės, miestai ir pati architektūra buvo statomi sausinant pelkes. O dabar, ekologinės krizės metu, jos grįžta į miestus potvynių, uraganų pavidalu. Todėl pelkių mokykla permąsto žmogaus kaip galios centro architektūrinę paradigmą. Galvojome ir apie patį žmogų kaip kerpę, kurios kūnas sudarytas iš grybų, dumblių ir bakterijų artimo ryšio ar kaip amfibiją, kuri gali prisitaikyti prie ateities, nežinomybės ir netikrumo sąlygų“, – apie projekto idėją pasakoja menininkai.
Kartu kūrėjai norėjo reabilituoti ir pačios pelkės įvaizdį. „Pelkė yra hibridinė aplinka – tarp žemės ir vandens. Nuo XIX a. naudota politinė retorika „Drain the swamp“ (liet. Nusausinkime pelkes), perkeltine prasme reiškianti sutvarkymą to, kas neatitinka normų. D. Trumpo politinėje kampanijoje irgi buvo naudojamas šis šūkis: „Aš ateisiu ir sutvarkysiu Baltuosius rūmus“. Mes norėjome atkreipti dėmesį, kad šioje politinėje retorikoje visai be reikalo menkinamas žodis pelkė. Prieš 100 metų išleista pirmoji mokslinė pelkių studiją – Carlo Alberto Weberio monografija apie lietuvišką Aukštumalos pelkę. Joje mokslininkas atkreipia dėmesį į pelkę kaip į svarbią ir naudingą biosistemą. Tai nėra tik purvas ar kažkoks blogis, pelkės valo orą ir vandenį, filtruoja toksines medžiagas, drėkina miškus. Taip ir mes sakydami „Don‘t drain the swamp“ (liet. Nesausinkime pelkių) kviečiame keisti šiuos minties įpročius“, – sako Urbonai.
Dėmesys technologijoms ir kitoms mokslo sritims
Anot menininkų, technologijos jiems buvo įdomios nuo pat kūrybos pradžios. „Jei 90-taisiais mums rūpėjo skaitmenis vaizdas, skaitmeninė realybė, prieiga prie interneto, naujų komunikacijos technologijų panaudojimas kūrybai ir bendruomenių kūrimui, tai šiandieną mus domina naujos gyvybės formos ir naujos medžiagos, biotechnologijos ir auginimas kaip medija“, – pasakoja pašnekovai.
Kūrėjai pažymi, kad susidomėjimui kitomis mokslo disciplinomis įtakos turėjo laikmetis, kuriuo jie formavosi kaip kūrėjai. „Griuvus Sovietų Sąjunga, atsivėrus sienoms ir atsiradus prieigai prie interneto, pradėta įsivaizduoti kitokią visuomenę. Tas politinis kontekstas skatino pradėti domėtis sociologija, politinėmis teorijomis ir naujomis komunikacijos technologijomis. Taip vėliau atsirado ir susidomėjimas grybais ar biotechnologijomis, kas irgi yra radikalus pasaulio įsivaizdavimo projektas“, – pastebi G. Urbonas.
Norėdami paneigti, kad Lietuvoje nėra protestų arba kad protestai neįmanomi neo-liberalioje visuomenėje, menininkai inicijavo ir Pro-Testo Laboratorijos archyvą. Jį sudaro protesto akcijų ir performatyvių veiksmų dokumentacija, pradėta rinkti 2005 metais, kai vyko serija pilietinių ir meninių protestų prieš viešųjų erdvių privatizaciją ir naikinimą Vilniuje. Pradinis šio archyvo taškas buvo Lietuvos kino teatro byla. „Archyvai sudaro kolektyvinę atmintį, bet čia visuomet dalyvauja politinis sprendimas, ką verta išsaugoti. Todėl mums buvo svarbu sukurti tokį archyvą, kuris nepaklūsta vyraujančiam politiniam požiūriui“, – pasakoja G. Urbonas.
Kitam projektui „Transakcija“ kūrėjai pasiskolino psichiatrijos mokslo modelį – dramos trikampį, kurį sudaro trys rolės – persekiotojas, gelbėtojas ir auka. Meno projektą lyg tą trikampį sukonstravo iš trijų dalių. Pirmiausia, kalbėjosi su Lietuvos feministėmis ir aktyviai viešajame gyvenime dalyvaujančiomis intelektualėmis, interviu metu jos paminėdavo moteriškus personažus iš lietuviškų sovietinių filmų. Subjektyvūs prisiminimai nurodė į filmus, kuriuose lietuvių aktorės vaidino tik antraeilius (dažniausiai aukos) vaidmenis. Filmų ištraukas pateikė psichiatrams, kurie atliko veikėjų transakcinę analizę. Taip susiformavo archyvas, kuris naudojamas studijoms Vidurio Europos universitete Budapešte ir Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre.
Nykstanti riba tarp meno ir mokslų projektų
Bendraudami su mokslininkais kūrėjai pastebi darbo panašumų. „Pavyzdžiui, branduolinėje fizikoje lygiai tiek pat yra vadovaujamasi hipotezėmis ir intuicija kaip ir mene“, – dėsto pašnekovai. Taip pat jie atkreipia dėmesį, kad abi sritys turi taikytis prie įvairių susitarimų, konvencijų, leidimų, biudžetų, bet kartu ir jiems nepaklūsti, prieštarauti – maištauti.
Kūrėjai pateikia kelis dabar vystomus mokslo projektus, kurie remiasi ta pačia radikalaus įsivaizdavimo idėja, kaip ir meno ar filosofijos projektai. Tai branduolinės fizikos ir inžinierijos profesoriaus Nuno F. Loureiro bandymai rasti plazmos energijos technologiją, kuri generuotų elektros energiją atomų branduolius ne skeliant, o sujungiant, mokslininko Sebastiano Seungo darbas pjaustant nano dalimis žmogaus smegenis ir jas skenuojant, siekiant sukurti veikiantį 3D smegenų modelį bei Kanados mokslininkas Ericas Donovanas, norintis nufotografuoti šiaurės pašvaistę dienos šviesoje, kas galbūt leistų išsiaiškinti, kaip kyla magnetinės audros. Tačiau šie projektai yra hipotetiniai, nėra aišku, kiek jiems prireiks laiko ir ar jie atsakys į reikiamus klausimus. Tačiau jie vis tiek skatina mokslo progresą, keldami klausimus, peržengiančius mokslo sričių ribas, kaip tai daro ir menas.
Iš kitos pusės, Urbonų kurtas „Psichotropinis namas“ atrodo kaip mokslo projektas. Tai naujos medžiagos ir biomorfinių formų kūrimo eksperimentas pradėtas 2015m. Šiuolaikinio meno centre ir pratęstas 2016 m. San Paulo Bienalėje Brazilijoje. Šiuo bandymu siekta patvirtinti idėją, kad daiktus, pastatus ar formas galima ne tik patiems pasigaminti, bet ir užsiauginti. Tam pasitelkta parazituojanti, ir kolonizuojanti gyvybės forma – grybų micelis, iš kurio pagaminta medžiaga galėtų tapti perversmu pakeičiant kenksmingą putplastį.
Anot menininkų, taip jie siekia populiarinti patį mokslą. „Šiek tiek atveriame duris į tuos biologinius procesus, kurie istoriškai buvo saugomi, kad neišeitų iš laboratorijų. Gal kažkiek baiminantis, kad žmonės patys nepradėtų ko nors sintetinti arba gamintis, o gal kažkiek ir nenorint jų demokratizuoti, dėl ko suinteresuotos farmacijos ir biotechnologijų pramonės“, – pasakoja G. Urbonas.
Trūksta bendradarbiavimo
Nomeda ir Gediminas dėsto meno, kultūros ir technologijų programą šiuo metu reitinguose geriausiu pripažįstamame Masačusetso technologijos institute (MIT), kur juos pakvietė dėstyti dar 2006 metais, po to, kai jie laimėjo geriausio užsienio menininko prizą Kvangdžiu bienalėje (Pietų Korėjoje). Tuo metu Norvegijos mokslo ir technologijos universitete dirbę menininkai šiuo pasiūlymo nesusidomėjo. Tačiau po metų, pakvietus juos dar kartą, kvietimą priėmė.
„Meno ir technologijų studijų programą MIT prieš 50 metų įkūrė Bauhauze studijavę emigrantai iš Europos. Gyorgi Kepesz ir jo bendraminčiai, atvykę į JAV pokario metais, stebėjo kaip karinis industrinis kompleksas niokoja aplinką, kaip plečiasi miestai ir priemiesčiai. Matydami tais dideliais masteliais vykdomą plėtrą, gamtos niokojimą, jie 1968 m. įkūrė programą, kuri būtų atsvara tam ir ugdytų kritinį mąstymą. Šioje programoje menininkai ir mokslininkai dirba kartu kurdami eksperimentus, atspindinčius ateities iššūkius“, – pasakoja G. Urbonas.
MIT skatinamas tarpsritinis bendradarbiavimas, praktiniai projektai, laboratorijos, kuriose jungiamas mokslas, ekonomika ir socialinės idėjos. Dėka to įsikuria startuoliai, įmonės, tyrimų centrai.
Lietuvoje menininkai pasigenda požiūrio į meną kaip į lygiavertį mokslo ar ekonomikos partnerį.
„Lietuvoje mokslo bei meno veiklos yra atitrūkusios nuo socialinių bei politinių procesų – realybės, kurioje gyvena šiuolaikinė visuomenė. Aš nenoriu sakyti, kad menas turi išspręsti šio pasaulio problemas, bet menas gali pateikti alternatyvius mąstymo būdus. MIT studentai renkasi meno programą galvodami, kad meniniai metodai gali padėti pakreipti mokslinį mąstymą netikėta linkme – padėti išspręsti vėžio gydymo problemas ar išrasti naujas energijos rūšis. Dėl savo poetinės ir kritiškos nuostatos menas gali išjudinti tą pragmatinį ir siaurai racionalų mąstymą, kuris dažnai vyrauja moksle“, – teigia G. Urbonas.