Lenkai vėl rodo pavyzdį
2015-aisiais XV lenkų kino festivalis (tąsyk savo plakatui pasirinkęs skambų šūkį HollyŁódź, žadinantį asociacijas ir su Holivudu, ir su legendine Lodzės Kino mokykla) parodė vaidybinį filmą, kuriame tokius savo profesijai pasišventusius medikus pakrikštijo „Dievais“ (Bogowie). Taip savo nuostabų filmą pavadino ir režisierius Łukaszasas Palkowskis, labai tiksliai atkūręs ir sovietmečio atmosferą, ir gražiai pagerbęs anuo metu bemaž kiekvienam lenkui žinomą kardiochirurgą Zbigniewą Religą (manau, kad mums ši pavardė dabar nevalingai rimuosis su kita pavarde).
Zbigniewas Religa atliko pirmąją širdies persodinimo operaciją socialistinėje Lenkijoje. Šį kardiochirurgą suvaidino Tomaszas Kotas, tapęs tarptautine garsenybe po Pawelo Pawlikowskio šedevro „Šaltasis karas“.
Kino kritikė Živilė Pipinytė puikiai pakomentavo filmą „Dievai“: „Religai tenka nugalėti daug sunkumų, išgyventi dramatiškus santykius su Varšuvoje likusia žmona, pagaliau ir nesėkmingas operacijas. Jis gali per dešimt minučių atleisti žmogų ir jį priimti atgal, keiktis kaip vežikas, rūkyti net ir ministro kabinete, bet kartu sunkiausią minutę įtikinti mirusio vaikino tėvus atiduoti jo širdį kitam, ieškoti pinigų klinikai ir pas partijos veikėjus, ir pas banditus. Filme palyginti nedaug dialogų, bet daug dramatiškų situacijų, kurios skatina Religą veikti, tačiau neužgožia jo moralinių dvejonių. „Dievų“ veiksmas perkelia į 9-ojo dešimtmečio vidurį, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Jos kasdienybė filme ne tik tampa puikiu fonu, bet ir išraiškingais štrichais papildo personažų charakteristikas, tarkim, scenoje, kai Religa veja iš klinikos jo bendradarbį persekiojantį saugumietį“.
Serialai apie medikus visada topuose
Medikų pasaulis visais laikais yra viena įdomiausių temų, dominančių kinematografininkus. Ypač ši tema paklausi kuriant TV serialus. Amerikoje „Doctors' Stories“ (istorijos apie gydytojus) net dažnai išskiriamos į atskirą žanrą. Įvairių sričių medicinos specialistai užima svarbią vietą begalėje filmų, jau nekalbant apie psichoanalitikus, be kurių, regis, jau neapsieina nė viena šiuolaikinė psichologinė drama.
Itin dramatiški būna filmai ir serialai apie greitosios pagalbos medikus ir reanimatologus, nes kas gali būti dramatiškesnio už klinikos koridoriais paskui gulintį ant ratukų pacientą bėgančius medikus, karštligiškai atliekančius neatidėliotinus veiksmus, kai kas nors būtinai šūkteli: „Mes jį prarandame!“.
Neretai būtent iš tokių TV serialų į kiną ateina ir kino žvaigždėmis tampa publikos numylėtiniai. Pakanka prisiminti britą Richardą Chamberlainą, kurį gerokai anksčiau, nei kunigas „Erškėčių paukščiuose“, išgarsino net penkerius metus vaidintas gražuoliukas daktaras Džeimsas Kilderas (Dr. Kildare, 1961–1966 m.).
Sunku būtų suskaičiuoti, kiek romantiškų panelių visame pasaulyje apsisprendė pasirinkti medikės profesiją, kai jų idealu tapo britų aktorė Jane Seymour, taip pat penkerius metus vaidinusi daktarę Mikaelą Kvin ir mūsų televizijų rodytame seriale (Dr. Quinn, Medicine Woman, 1993–1998 m.).
Nepamirškime, kad į didįjį kiną iš mažųjų ekranų nužengė ir George‘as Clooney, kurio suvaidinto daktariuko Dago Roso pažiūrėti TV seriale „Ligoninės priimamasis“ (ER, 1994–2009 m.) vakarais prie televizorių susėsdavo milijonai romantiškai nusiteikusių panelių ir moterų visame pasaulyje.
Vyrai dažniau rinkdavosi serialą „Karo lauko ligoninė“ (M*A*S*H, 1972–1983 m.), gimusį iš to paties pavadinimo režisieriaus Roberto Altmano vaidybinės komedijos: abu šie kūriniai (ir filmas, ir serialas) pasakoja apie karo Korėjoje kasdienybę be žiaurių kautynių, nes veiksmas plėtojasi už kelių kilometrų nuo fronto linijos. Į paskubomis įkurtą lauko ligoninę nesibaigiančiu srautu plūsta sužeistieji, kuriems gydyti trūksta ne tik medikamentų, bet ir kvalifikuotų medikų. Todėl viskas čia priklauso nuo trijų chirurgų rankų miklumo. O šie vyrukai nepraleidžia progos pakvailioti net prie operacinio stalo. Visgi cinizmu juos ir autorius apkaltinti tikrai negalima, juk kare vyrauja visai kitokia logika ir visai kita moralė.
Medicinai nusipelnę mokslininkai
Viena pirmųjų dėl karantino uždarytų kino teatrų „aukų“ tapo garsioji mokslininkė Marija Sklodovska-Kiuri, pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją net du kartus (1903 m. už pasiekimus fizikos, o 1911m. – chemijos srityse).
Šiai genialiai mokslininkei skirto biografinio filmo „Švytinti tamsoje“ (Radioactive, rež. Marjane Satrapi), deja, nepamatėme numatytos lietuviškos premjeros dieną. Gaila, nes biografinis kinas dabar, kaip sakoma, „ant bangos“.
Ir „Oskarų“ ceremonijoje jų netrūko, o Renée Zellweger net buvo pripažinta geriausia metų aktore už vaidmenį biografinėje muzikinėje dramoje „Judy".
Laimė, sparčiai daugėja galimybių naujausius filmus pasižiūrėti legaliose internetinėse platformose, o Vilniuje ir Kaune net startavo kinas po atviru dangumi, kai filmą galima pasižiūrėti neišlipus iš automobilio: tokie lauko kino teatrai, pavadinti Drive-in, Amerikoje buvo populiarūs prieš pusšimtį metų. Todėl galime neabejoti, kad neilgai trukus kokiu nors būdu galėsime užpildyti tą spragą, kurioje laikinai pradingo mūsų kol kas nepasiekę geri filmai. Tarp jų yra ir „Švytinti tamsoje“, nes jos herojės dėka įvyko persilaužimas tyrinėjant radioaktyvumą, o periodinė elementų lentelė pasipildė dviem naujais elementais – radžiu ir poloniu.
Kai kurie Marijos Sklodovskos-Kiuri išradimai padarė įtaką ir medicinai, tad nenuostabu, jog tokia asmenybė negalėjo nesudominti kino kūrėjų. Vien prancūzų filmuose ją vaidino Isabelle Huppert (1997 m.) ir lenkų aktorė Karolina Gruszka (2016 m.). Bus įdomu jas palyginti su naujausiu mokslininkės įsikūnijimu JAV aktorės Rosamund Pike pavidalu.
Daug vaidybinių filmų yra sukurta apie chemiką Luji Pasterą, kuris pirmasis ėmė raginti chirurgus dezinfekuoti rankas prieš kiekvieną operaciją, nors pradžioje tokia iniciatyva susilaukdavo medikų pašaipų. Tik po to, kai vienos gimdyvės vyras nušovė gydytoją, dėl rankų nesterilumo pražudžiusį jo žmoną, situacija XIX a. medicinoje ėmė keistis, o pats Pasteras tapo imunologijos pradininku ir ištyrinėjęs juodligės, choleros bei pasiutligės užkratus pasiūlė efektyvų būdą šioms ligos užkardyti – skiepus, išgelbėjusius milijonus gyvybių visame pasaulyje. Apie visa tai vieni pirmųjų papasakojo amerikiečiai, 1935 m. sukūrę biografinį filmą „Luji Pastero istorija“ (The Story of Louis Pasteur, rež. Williamas Dieterle), kuris buvo apdovanotas trimis Oskarais – už originalią istoriją, scenarijų ir pagrindinį vaidmenų (Pasterą suvaidino Paulas Muni).
Kitas dar ketvirtajame dešimtmetyje JAV sukurtas filmas „Daktaro Erlicho stebuklinga kulka“ (Dr. Ehrlich's Magic Bullet, 1940 m., jo režisierius taip pat buvo Williamas Dieterle) pasakojo apie vokiečių gydytoją Polį Erlichą (akt. Edwardas G. Robinsonas), po 606 bandymų 1908-aisiais pagaliau išgavusį antimikrobinį preparatą, žinomą kaip stebuklinga kulka (oficialus pavadinimas salvarsanas).
Medikai ir šarlatanai
Kol vieni (mokslininkai) išradinėja vakcinas ar vaistus, kiti (medikai) pasiaukojamai gydo ligonius, netrūksta ir tokių, kurie naudojosi žmonių tamsumu ir polinkiu tikėti lengviausią išeitį žadantiems (žinoma, nesavanaudiškai!) šarlatanams, apsimetusiems pranašais ir geradariais. Pasižvalgykime aplink ir po socialinius tinklus – kiek net dabar pamatysime nuoširdaus pasiaukojimo atvejų ir, deja, marodierių bei ciniškų apgavikų, nesigėdijančių šiuo metu pasipelnyti iš žmonių ligų ir baimių!
Net nacių valdomoje Vokietijoje režisierius Georgas Wilhelmas Pabstas sukūrė vaidybinę dramą „Paracelsas“ (Paracelsus, 1943), pasakojantį apie XVI a. filosofą ir mediką, kurio veikla filme buvo pateikta kaip mokslo pergalė prieš viduramžių šarlatanus.
Savaip prieš šarlatanus kovojo ir mūsų dokumentinio filmo „Žiniuonė“ (1975) pagrindinė herojė garsi biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė. Žaviame režisieriaus Henriko Šablevičiaus vos dešimties minučių trukmės filme ši garbi mokslininkė neretai rodoma išsidraikiusiais plaukais tarytum būtų kokia viduramžių ragana (filmo pradžioje miškų ir pelkių vaizdai bei keisti garsai, panašūs į kažkokius užkeikimus, dar labiau stiprina tokias asociacijas.
O jaunoms medicinos studentėms iš sovietinės Mokslų akademijos tribūnos ši homeopatines paslaptis išmananti Aukštaitijos žolininkų palikuonė tiesiai šviesiai sako: „Šiandien mums liaudies medicina kartais atrodo bobučių prietarai, kartais juokas. Viena iš liaudies medicinos taisyklių „Nėra žolynų negydančių, tik atitikt reikia. Apmovimo reikalais mūsų medicina mirgėte mirga visokiais šūdais. Pavyzdžiui moteriai po gimdymo kraujavimui sulaikyti duoda pelės šūdus. Gryna nesąmonė. Bet jeigu žinai, kad pelėšūdžiais vadina skalses, viskas atsistoja į savo vietą. Mūsų floroj nei daug, nei mažai, o tik trys tūkstančiai du šimtai vaistingųjų augalų. Vartojam šiandien apie du šimtus. Kitaip sakant, rezervas paimt iš liaudies medicinos dar labai didelis“.
„Rezervu iš liaudies medicinos“, o ne jų cheminius pakaitalais pasikliauja ir filme „Žiniuonis“ (The Medicine Man, 1992 m., rež. Johnas McTiernanas) Pietų Amerikos džiunglėse gyvenantis daktaras Robertas Kempbelas (Seanas Connery), kuriam po ilgų laboratorinių bandymų pagaliau pavyksta išrasti vaistus, kurie turėtų sėkmingai gydyti piktybinius navikus. Pagrindinis šių ekologiškai švarių vaistų komponentas aptinkamas retų medžių viršūnėse, bet surasti tinkamos žaliavos dėl gamtos teršimo kaskart darosi vis sunkiau.
Linksmoji medicina
Pabaigai priminsiu dar du ekscentriškus medicinos šarlatanus, matytus ir mūsų ekranuose. Vieną jų suvaidino seras Anthony Hopkinsas. Bet šį kartą prisiminti noriu ne jo suvaidintus daktarą Hanibalą Lekterį ar profesorių Abrahamą van Helsingą, patyrusį kovotoją su vampyrais (Dracula, 1992 m., rež. Francis Fordas Coppola) – šiuos personažus bei filmus žino bemaž visi. Bet tikrai nedaug kas gali pasigirti matęs filmą „Kelias į Velvilį“ (The Road to Wellville, 1994 m.), kurį britų režisierius Alanas Parkeris pavadino „komedija širdžiai ir kitiems organams“.
Filmo centre – keistuolis daktaras Džonas Kelogas (jį labai įspūdingai vaidina sunkiai atpažįstamas Anthony Hopkinsas). Sveiką gyvenimo būdą propaguojantis medikas savo pacientams primygtinai siūlo nevalgyti mėsos, daug mankštintis, maitintis jo išrastais kukurūzų dribsniais, susilaikyti nuo sekso ir kuo dažniau valyti savo organizmą. Turtingi klientai plūsta į šį sveikatingumo centrą, nors atsiranda ir tokių, kurie Kelogą vadina arogantišku šarlatanu.
Dar vieną tikrai ekscentrišką medicininę praktiką matėme kitoje britų kino komedijoje, kurią mūsų platintojai pavadino labai intriguojamai „Mano didysis O!“, nors originalus jo pavadinimas ir labai trumpas, ir maksimaliai konkretus – „Hysteria“ (2011 m., rež. Tanya Wexler).
Jei daktaras Kelogas iki mūsų laikų žinomas iš žmonių pamėgtų pusrytinių „Kelogo dribsnių“ reklamos, tai 1880 metais Londone jaunas gydytojas Mortimeras Granvilis (akt. Hugh Dancy), dar neužsikrėtęs medikams būdinga cinizmo bacila ir neišbarstęs jaunatviško idealizmo, randa efektyvų būdą gydyti nuo seksualinio nepasitenkinimo kenčiančias moteris. Paprasčiau kalbant, išranda vibratorių.
Dar prieš prasidedant filmui „Mano didysis O!“ žiūrovai įspėjami, kad žiūrės realią istoriją. Tokį įrašą pradiniuose filmo titruose regime dažnai. Todėl autoriai jį dar sykį patvirtina lakonišku prierašu: „Tikrai“.
Kaip isteriją moterims 1880-aisiais metais Londone gydė Robertas Dalrymplas (akt. Jonathanas Pryce‘as), tikrai verta pamatyti! Anot paties gydytojo, tai pats tiesiausias ir efektingiausias kontaktinis gydymo būdas, panašus į tai, ką daktaras apibūdina kaip „galvos glostymą ir pilvo kasymą tuo pat metu“. Tokią terapiją, pasirodo, dar XVI amžiuje medikas Piteris van Forestas rekomendavo našlėms ir Dievui pasišventusioms moterims.
Bet tai nepaprastai varginanti procedūra. Nors seanso metu daktaro Dalrymplo taikoma metodika duodavo pastebimai teigiamą rezultatą – pacienčių padažnėjusį kvėpavimą, odos paraudimą, dažną blakstienų drebulį ir nuo moters temperamento priklausančią garsinę reakciją.
Bet medikams gerą pusvalandį trunkantis pacienčių malonumas kainavo daug prakaito. Todėl naujasis patyrusio daktaro asistentas susimąsto apie tai, kaip būtų galima išlaisvinti gydytojus nuo tokių varginančių procedūrų.
Atsitiktinumas ir tada visai naujas išradimas – elektra – pasiūlė techninį problemos sprendimą....