Paprasčiau kalbant, festivalio organizatoriai dabar intensyviai rūpinasi, kad jau nuo šiandien, kovo 19 d. „dvi savaites būtų galima legaliai mėgautis laukiamiausiais šių metų „Kino pavasario“ filmais net keturiose platformose: „Telia TV“ filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „Žmonės Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“ ir kino platformoje „Kinofondas“.
Kino filmų bus rodoma tiek daug, kad visų jų sužiūrėti, ko gera, negalės net kino kritikai. Bet jie, beje, kai kuriuos filmus anksčiau jau yra matę kitur, todėl gali padėti, pasirenkant tinkamiausią (pagal žanrus, tematiką, režisierių ar aktorių pavardes arba kitokius orientyrus).
Nors patys festivalio organizatoriai visus filmus sugrupavo į atskiras sekcijas „Festivalių favoritai“, „Kritikų pasirinkimas“, „Meistrai“, „Metų atradimai“ ir kitas, galima filmus rikiuoti ir kitaip. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į dabar itin jautrią moterų temą, sugrupuoti iš skirtingų programų filmus į kategoriją, kurią galima pavadinti perfrazuojant vieno filmo pavadinimą „Visa tiesa apie divas“.
„Divomis“ prieš daugiau nei šimtą metų italai pavadino aistringas gundytojas ir visokias „meilės verges“, kurias vaidino pirmomis tarptautinėmis kino žvaigždėmis tapusios italų teatro bei kino aktorės. Vėliau šį amplua sėkmingai perėmė kitų šalių aktorės, tobulinusios „fatališkos moters“ įvaizdį: danė Asta Nielsen, švedė Greta Garbo, vokietė Marlene Dietrich, visa plejada prancūzių ir Holivudo „divų“.
Azijos ir Europos akistatoje
Šiandien apibūdinimas „diva“ skamba nostalgiškai ir greičiau ironiškai. Norisi tikėti, kad būtent tai turėjo omenyje mūsų kino platintojai, filmą su klasikinio prancūzų kino žvaigžde Catherine Deneuve lakonišku pavadinimu „Tiesa“ (The Truth) perkrikštiję į „Visą tiesą apie divą“.
Šis filmas gerai atspindi ne tik dabar padidėjusį dėmesį filmams apie moteris, bet ir pasaulio „globalėjimo“ tendencijas. Japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos (pernai per pasaulį nuskambėjo jo „Vagiliautojai") Prancūzijoje sukurtame naujausiame filme (darbinis jo pavadinimas net buvo „Tiesa apie Catherine“) diva yra ir legendinė prancūzų aktorė Catherine Deneuve, ir pagrindinė herojė Fabijena – į aštuntąjį dešimtmetį įkopusi aktorė, kuri vis dar tęsia aktyvią karjerą ir mėgaujasi gerbėjų dėmesiu.
Kaip ir dauguma kitų sėkmės išlepintų kino divų Fabijena yra savimyla, kuriai svarbiau už šeimą visada buvo karjera. Ji net ir už filmavimo aikštelės ribų visą laiką vaidina, pasakodama apie save pagražina praeitį ir atvirai meluoja, nes gerai įsisavino svarbią šlovės olimpo taisyklę – kino žvaigždė negali būti tokia, kaip visi mirtingieji. Net jos memuarai, kurių pasirodymu filmas prasideda – atviras blefas ir įžūlus melas, kuris labiausiai žeidžia Fabienos dukrą Liumirą (Juliette Binoche), kuri neranda knygos puslapiuose nė kruopelytės tiesos apie save, motinos emocijas jai ir motinos kaltę dėl Liumiros draugės žūties.
Vienos šeimos tarpusavio santykiai projektuojami į kur kas platesnį kontekstą ir Pietų Korėjos kinematografininkų filme „Parazitas“ (Parasite), kuris, regis, renka apdovanojimus visur, kur tik yra nominuojamas (4 Oskarai, Auksinis gaublys geriausiam filmui, Auksinės palmės šakelė Kanuose ir kt.)
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibūdino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Šio filmo herojus nusikalsti verčia akis badanti šiuolaikinio pasaulio socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matėme ir „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie galimai ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Nuo kosminės visatos iki vidinio kosmoso
Labai margas yra šiųmečio „Kino pavasario“ filmų moterų profesijų spektras, pradedant tikrai reta kosmonautės profesija. Tokią pagrindinę heroję matome festivalio atidarymo filme „Proksima“ (Proxima).
Prancūzų astrofizikė Sara (akt. Eva Green) artimoje ateityje paskutinę minutę pakviečiama prisijungti prie vienerių metų trukmės misijos į Marsą pratybų. Būdama vienintelė moteris komandoje ji turi stengtis dukart daugiau, kad įrodytų kolegoms esanti ne prastesnė už juos profesionalė. Tik skirtingai nuo kolegų vyrų Sara turi spręsti ir begalę specifinių problemų. Ji yra išsiskyrusi moteris, viena auginanti septynmetę dukrą Stelą, kurią netrukus turės palikti.
Filmo kūrėjus įsileido Rusijos Kosmoso centras ir Boikonuro kosmodromas Kazachstane (čia nufilmuotas raketos startas), tačiau pats kosmosas filmo autorius domina mažai. Režisierė feministė Alice Winocour nepraleido progos pabrėžti moterims nepalankią „kosmoso užkariautojų“ aplinką (čia ir aktoriaus Matto Dillono vaidinamas misijos vadovas Maikas Šenonas yra savo pažiūrų neslepiantis seksistas, siūlantis Sarai pabūti tik „kosminiu turistu“, ir net prie moters kūno anatomijos visai nepritaikyti skafandrai, dėl ko moterys kosmonautės patiria didelius nepatogumus).
Bet „Proxima“ yra ne tas filmas, kurio autoriai norėtų įtikinti žiūrovus, kad moteris yra pajėgi pasiekti aukštumų „vyriškoje“ profesijoje. Filmas greičiau apie žmogiškos komunikacijos svarbą, kuri nuo transgenderinių madų nepriklauso.
Visai kitokį „kosmosą“ regime dar vienos feministės (taip pat prancūzės, kaip ir Alice Winocour) Céline‘os Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait de la jeune fille en feu), surinkusiame įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.
Filme atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija. Jauna tapytoja Marijana (akt. Noémie Merlant) pasamdoma nutapyti neseniai iš vienuolyno išėjusios Eloisos (akt. Adele Haenel) portretą. Eloisa dar nežino, kad yra būsimoji nuotaka ir kad jos motina slapta jau planuoja jos vestuves, todėl Marijanai jai patikėtą užduotį tenka vykdyti slapta, dieną atidžiai merginą stebint, o naktimis, kai Eloisa miega, tapant būsimos jaunamartės portretą.
Galiausiai menininkė ir jos modelis pamilsta viena kitą. Padvelkia antikiniais motyvais, juolab kad ir režisierė tokių paralelių nesikrato: atvirkščiai, jas pabrėžia ir tada, kai trys moterys (dailininkė, jos mūza ir tarnaitė) skaito Ovidijaus „Metamorfozes“ arba aptarinėja Orfėją plačioje jo charakterio interpretavimo skalėje – nuo įsimylėjusio poeto iki kvailio, nepaisiusio griežto perspėjimo, kuris ir pražudė jo Euridikę.
Modernūs klasikinių siužetų kontekstai
Antikinių mitų motyvai aiškiai jaučiami ir kai kuriuose kituose „Kino pavasario“ filmuose. Štai Kanadoje sukurtoje vaidybinėje dramoje „Antigonė“ (rež. Sophie Deraspe) po tragiškos tėvų žūties Alžyre mergina Antigonė (akt. Nahéma Ricci) su dviem broliais, seserimi ir močiute randa prieglobstį Monrealyje: čia susikuria naują gyvenimą. Atrodytų, kad pirmūnės Antigonės laukia šviesi ateitis, bet kartą per brolio ⎯ narkotikų prekeivio Polineiko ⎯ sulaikymo operaciją policija per klaidą nušauna kitą brolį Eteoklį.
Tolimesnės kovos už teisingumą peripetijos plėtosis šiuolaikiniame teisme, o žiūrovai gaus galimybę pamąstyti apie tai, kaip prieš du su puse tūkstančius metų aprašyta Sofoklio tragedijos problematika aktualiai skamba šiuolaikinės pasaulio migracijos kontekste.
Aktualumo per amžius neprarandančios klasikos motyvus naudoja ir Brazilijoje susukto filmo „Nematomas gyvenimas“ (A vida invisível de Eurídice Gusmão) autoriai. Šį kartą režisierius Karimas Aïnouzas moderniai adaptuoja mitą apie Euridikę. Taip pavadinta aštuoniolikmetė (akt. Carol Duarte) gyvena šeštojo dešimtmečio Rio de Žaneire. Ši Euridikė turi keleriais metais vyresnę seserį Gildą (akt. Julia Stockler), su kuria jaučia itin artimą ryšį. Tačiau gyvendamos despotiško tėvo namuose seserys puoselėja skirtingus lūkesčius: Euridikė svajoja mokytis Vienos konservatorijoje ir tapti garsia pianiste, o mažiau talentingos Gildos svajonės labiau žemiškos – merginai pakaktų pasitenkinti šeimynine laime su mylimuoju graiku jūreiviu. Iš meilės Jorgosui Gilda net pabėga iš namų, bet vėliau sugrįžti atgal tėvas jai jau nebeleidžia. Priverstos gyventi atskirai Euridikė ir Gilda nepraranda vilties kada nors ir vėl susitikti.
„Nematomas gyvenimas“, nugalėjęs Kanų kino festivalio konkurse „Ypatingas žvilgsnis", balansuoja tarp epinio kino (dvi valandas ir dvidešimt minučių trunkančiame filme herojės pragyveną ilgą laikotarpį, kupiną sudužusių iliuzijų ir nerealizuotų svajonių) ir spalvingų emocinių momentų nestokojančios „muilo operos“. Patys autoriai savo kūrinį pavadino „tropikų melodrama“.
Jie visiškai teisūs: „Nematomas gyvenimas“ turi visus privalomus geros melodramos dėmenis – pikto likimo išskirtas seseris, nepageidaujamą nėštumą, despotišką tėvą, baisias šeimynines paslaptis ir kitus tokio kino elementus (pridėkime dar puikiai nufilmuotus Rio de Žaneiro vaizdus ir sentimentalias Benedikto Schieferio muzikines kompozicijas).
Kritikė Aistė Račaitytė taip pakomentavo šį kūrinį: „Filme aukštinamas visoms negandoms atsparus moterų solidarumas, o jo žiūrėjimas ⎯ nepaprasta juslinė patirtis. Filmą pripildęs sutirštintų spalvų, garsų ir įsimintinos muzikos, režisierius siekė perteikti moterų, kurių gyvenimus sugriovė toksiškas patriarchalizmas, jausmų gelmes“.
Plečiant ribas
Europos debiutų konkurso programoje rodomas britų filmas „Lin + Liusi“ (rež. Fyzalas Boulifa) savo stilistika primena šeštojo dešimtmečio pabaigoje britų literatūroje ir kine klestėjusį socialinį realizmą (teoretikų net pramintą „virtuvės kriauklės realizmu“), o pasakoja apie dvi mažame Anglijos miestelyje užaugusias drauges. Labiau ramesnė bei santūresnė Lina jau senokai ištekėjo už savo pirmo vaikino ir atsakingai augina mažą dukrelę. Kita gi draugė ⎯ charizmatiškoji vėjavaikė Liusi, net ir susilaukusi pirmagimio, regis, nė neketina surimtėti. Netrukus tragiškas įvykis pateiks jaunų moterų draugystei lemtingą išbandymą.
Pasauliui svarbią smurto artimoje aplinkoje temą kelia Filipinuose sukurtas filmas „Nuosprendis“ (Verdict, rež. Raymundas Ribay Gutierrezas), Venecijos kino festivalio programoje „Horizontai" pelnęs specialųjį žiuri prizą. Jo autoriai nepasitenkina vien problemos konstatavimu, bet ir bando rasti atsakymą į klausimą, kodėl sutuoktinių žalojamos moterys neretai sugrįžta į šeimas pas savo skriaudėjus?
Režisierė Sung-a Yoon savo drama „Užjūris“ (Overseas) nori padėti svetur pasiryžusioms įsidarbinti moterims, kad jos lengvabūdiškai nepakliūtų į šiuolaikinės vergovės pinkles. Viename iš pasirengimo tokiam darbui centrų grupė moterų pasiskirsto vaidmenimis ir vaidina įvairias situacijas, kurios joms gali nutikti ateityje. Kaip elgtis, jei tave įžeidinės šeimininkas? Ką daryti, jei užplūs namų ilgesys? Kur kreiptis, jei patirsi priekabiavimą?
Uždarą nuo likusio pasaulio Irano paslapties skraistę bandanti kilstelėti režisierė Hamedas Tehrani, filme „Ribos“ (Diapason) už jos pamato europiečiams tikrai egzotiškai atrodantį pasaulį, kuriame paradoksaliai sugyvena technologinė pažanga, aukštos moralinės vertybės ir viduramžių dvasia dvelkiantys nepajudinami papročiai bei įstatymai.
Tai tik nedidelė „Kino pavasario“ mums pristatomų filmų, suvienytų vienos tematikos, apžvalga. Apie kitus filmų ciklus – kitą kartą.