Gerokai kuklesnis filmų derlius vėlų rudenį pasitinka amerikiečiams taip pat mielą Padėkos dieną. Siaubo filmų mėgėjai kasmet pamaloninami Helovino paminėjimui skirtais „siaubiakais“. Patriotams prieš liepos ketvirtąją būtinai bus parodytas vienas kitas Nepriklausomybei skirtas filmas (dažniausiai veiksmo, nes jame, anot prezidento DonaldoTrumpo, Amerika turi atrodyti „vėl didi“).
Yra ir liaudies (ne tik Amerikoje) pamėgtas filmas „Švilpiko diena“ (1993 m., rež. Haroldas Ramis) – komedija, skirta vasario antrajai, Amerikoje vadinamai Švilpiko diena. Svarbiausiu jos herojumi tampa graužikas, neva, nuspėjantis antrosios žiemos pusės orus.
Bet nesuklysime pasakę, kad vasario vidury būna dar viena liaudies mylima šventė, kuri taip pat kasmet pasitinkama šventiniais filmais. Dažniausiai tai būna romantinės komedijos, pagarbinančios visų įsimylėjėlių šventę.
Kaip gimė šv. Valentino diena?
Vasario keturioliktąją švenčiama šv. Valentino diena gimė visai ne Amerikoje, o krikščioniškosios Europos centre. Manoma, kad Valentinas buvo krikščionių kunigas, tapęs vyskupu. Pagal Katalikų enciklopediją, Valentinas gyveno III a. imperatoriaus Klaudijaus II laikais. Tada gimė graži legenda, pasakojanti tokią istoriją. Anuometinis Romos imperijos valdovas neva buvo uždraudęs savo kareiviams tuoktis, kad šie galvotų ne apie namuose paliktą šeimą, o visą save aukotų tėvynei. Tačiau nepaisydamas draudimų kunigas Valentinas slapta sutuokdavo įsimylėjusius ir padėdavo jiems rašyti gražius meilės laiškus. Tačiau kartą ši antivalstybinė klasta išaiškėjo ir meilės apaštalas buvo nuteistas mirti. O 496-ųjų metų vasario keturioliktąją Romos popiežius Gelasijus I paskelbė šv. Valentino diena bažnyčios kanonizuoto krikščionių kankinio garbei.
Dabar šiuos istorinius faktus prisimena nedaugelis. Užtai visiems žinoma, kad vasario keturioliktoji yra tarptautinė meilės diena. Artėjant jai dauguma lietuvaičių taip įsišėlsta, kad ši šventinė euforija užgožia vasario šešioliktosios prasmę. O ar galėtų būti kitaip, jei šv. Valentino dieną anksti pasitinka didžiulis triukšmas, sukeltas ir žiniasklaidos, ir prekeivių, ir, žinoma, kinematografininkų, kurie kasmet šią šventę pasitinka romantinėmis meilės istorijomis.
„Liūdnieji Valentinadieniai“
Daugelį metų tokie „šventiniai“ filmai guodė meilės ištroškusias širdis, o savo antrosios puselės vis dar nerandantiems žadino viltį ir tikėjimą stebuklu, kuris būtinai įvyks. Tačiau pastaruoju metu šią šviesią ir optimistinę tendenciją ėmė temdyti piktavališki bandymai sudrumsti gražios šventės nuotaiką. Režisierius Jamie Blanksas filme „Valentino diena“ (2001 m.) veiksmą pradeda mokykloje, kur meilės dienos proga suruoštose iškilmėse visai nekaltas flirtas virsta psichologiniu teroru, o baigia šią istoriją... morge, kuriame medicinos koledžo studentė susidurs su atgijusiu lavonu.
Dar baisesnę istoriją pamatėme pernai prancūzų režisieriaus Patricko Lussier filme „Kruvinoji Valentino diena“, kuriame Harmonijos miestelyje (!) iš komos prisikėlęs ir kirtikliu apsiginklavęs kaukėtas žudikas meilės dieną nužudė 22 nekaltus žmones.
Nelinksma buvo ir prieš kelerius metus matyta romantinė drama „Mano liūdna meilės istorija“ (Blue Valentine, 2010 m., rež. Derekas Cianfrance'as), kurioje populiarūs jauni aktoriai Ryanas Goslingas ir Michelle Williams suvaidino meilės istoriją apie vienos jaunos poros santykius nuo pirmosios meilės ir greitų vedybų iki atšalusių jausmų iki liūdno išsiskyrimo bei naujojo gyvenimo perspektyvos.
„Panašu, kad vyrai labiau romantiški, nei moterys. Jie iki vedybų ilgai priešinasi, kol nesutinka tokios merginos, apie kurią
pagalvoja: „Būčiau paskutinis idiotas, jei jos nevesčiau, nes ji tokia nuostabi. O merginos ilgai svajoja apie nuostabų princą, bet galiausiai išteka už to, kuris bent jau turi padorų darbą“.
Šie pagrindinio herojaus Dino žodžiai gal ir nepretenduoja į globalius apibendrinimus, bet dažnai pasitaikančios gyvenimiškos tiesos tikrai nestokoja.
Filmai kaip šventinė mišrainė
Žinoma, šv. Valentino dieną labiau įprasta negąsdinti žiūrovų siaubais apie mirštančią meilę arba varginti filosofiniais samprotavimais apie tai, ar meilė gali būti amžina. Žiūrovus labiau žavi pavasariškos nuotaikos sklidinos romantinės istorijos su triukšmingomis komiškomis peripetijomis. Idealus tokio filmo kaip šventinės mišrainės pavyzdys – „Valentino diena“ (Valentine's Day), kurį 2010 m. į pasaulio ekranus paleido režisierius Garry Marshallas, anksčiau sukūręs tokius milijonams žiūrovų visame pasaulyje patikusius hitus, kaip „Graži moteris“ bei „Pabėgusi nuotaka“.
Ir šį kartą režisierius vėl pasikvietė Julią Roberts, aplink kurios heroję savo orbitomis skrieja visi kiti personažai. Filmą sudaro net penkios jaudinančios istorijos, kuriose žmonių likimai persipina tarpusavyje, o visų į siužeto mozaiką pakliuvusių herojų mintys šv. Valentino dienos išvakarėse sukasi apie meilę – „paskutinį vis dar jaudinantį dalyką šioje planetoje“. Įsimylėję ar vieniši, jie desperatiškai ieško meilės ir artumo, nes nė vienas nenori Valentino dieną būti vienas.
Filme pakanka peripetijų, kurios privers susimąstyti apie atsakomybę už trapų meilės jausmą. Čia ir iki ašarų graudus pagaliau į viešumą išplaukęs ilgai slėptas „nerūdijančios meilės“ prisipažinimas, ir aktorės Anne Hathaway stebėtinas sugebėjimas organiškai balansuoti ant dramos ir operetės ribų (jos herojė garsios Los Andželo talentų agentūros asistentė Liz bando tarnybą derinti su sekso telefonu paslaugomis), ir kitos dažnai tragikomiškos istorijos.
Kaip matome, gudrusis strategas G. Marshallas įsigudrina įsiteikti iš karto visiems – ir romantiško širdies nerimo dar neiššvaisčiusiam senimui, ir ilgalaikiams santykiams nepasiruošusiam jaunimui, ir meilės konkrečiam žmogui nuo meilės tėvynei nepainiojantiems patriotams, ir politinio korektiškumo fanatikams, ir seksualinių mažumų gynėjams, ir kalambūrų mėgėjams („Jei kada sutiksi merginą, kuri tau per gera – vesk ją.“). Todėl filmas ir primena pikantišką šventinę mišrainę, kurioje mažiausiai pavykusiais norėtųsi laikyti lėkštus ir dviprasmiškus pokštus apie „vibruojančius telefonus“ ir tai, kad „santykiuose turi priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne tas jo dalis, kurias lengva pamėgti“. Bet galima lažintis, kad vienas pokštas tikrai papildys geriausių kino frazių sąrašą:
– „Man reikia džiaugsmo, romantikos, meilės, ir noriu viso to iš tavęs.
– Tuomet tau reikia ne manęs, o Jėzaus“.
(Ne)originalūs lietuviški kino Valentinadieniai
Panašų filmų receptą nusižiūrėję ir lietuviškų komedijų autoriai kelis kartus juo pasinaudojo. Pirmas „blynas“ buvo „Valentinas vienas“ (2013 m., rež. Donatas Ulvydas ir kt.). Kadangi „valentininiuose filmuose su malonumu vaidina populiarių aktorių būrys, lietuviškame „Valentine“ taip pat pasirodo daug žiūrovams žinomų veidų. Dažniausia tai visokių muzikinių ir humoro projektų dalyviai, kurių fone labai dėkingai išsiskiria Vytautas Šapranauskas.
Nors jis taip pat daug metų kėlė asociacijas su anekdotais ir televizija, bet niekas iš jo kolegų filme neturi tokios teatrinės patirties ir tokio solidaus aktorinio bagažo. Po teisybei, filmas turi šiokią tokią vertę vien dėl jo suvaidinto ginekologo Valentino, meilės dieną taip ir neprikalbinusio nė vienos pažįstamos moters kartu praleisti vakarą, o galbūt ir naktį. Visa kita filme – tik vulgarūs anekdotai su dirbtiniu falu, mėgėjišku striptizu ir (hiper)aktyviomis moterimis, kurioms rūpi tik seksas. Viena maldauja savo liurbį vyrą: „Tavo žmonai reikia orgazmo“. Kita partneriui rėžia dar grubiau: „Tau reikia pasidulkinti“.
Tokia štai ta lietuviška romantika!
Ne geresnė situacija buvo ir sėkmės susilaukusio filmo tęsinyje „Valentinas už 2rų“ (2014 m., rež. Evaldas Kubilius), reklamuojant šį filmą buvo žadama parodyti aistringą Vaido Baumilos ir Karinos Stungytės sekso sceną, o pats filmas pristatomas kaip „nuotaikinga romantinė komedija su lengvu erotikos prieskoniu“.
Tokiais pat žodžiais galima apibūdinti ir jau pradėtą rodyti komediją „Importinis jaunikis“. Vos dešimtį minučių pažiūrėjęs supratau, kad siužetas nukopijuotas iš spalio mėn. Vilniaus „Skalvijos“ kino centre „Ukrainos kino dienų“ programoje rodytos ukrainiečių komedijos „Beprotiškos vestuvės“ (Crazy Wedding, 2018 m., rež. Vladas Dikij).
Nebuvo baisiai originalūs ir abu lietuviški „Valentinai“. Pirmojo siužetas buvo nukopijuotas nuo Kanadoje 2007 m. sukurto filmo „Young People Fucking“ (lietuviška versija vadinosi „Viskas apie seksą“).
Ką gi, belieka laukti tų laikų, kai lietuvių scenaristai be užsieniečių pagalbos pagaliau supras, kad tarp meilės ir sekso ne visada reikia dėti lygybės ženklą.